DONATAS PUSLYS. FANATIZMO KAUKĖS: ŽMOGUS KAIP KORALINIS RIFAS

www.bernardinai.lt

„Vilnius, puikus ir garbės sklidinas miestas, iškentęs tiek smūgių ir nelaimių, iškęs ir čia pavaizduoto asmens apsilankymą“, – taip po savo portretu viešnagės Vilniuje metu pasirašė anglų publicistas Gilbertas Keithas Chestertonas. Vilnius 1927 metais tikrai iškentė šio talentingo rašytojo, dažnai pavadinamo sveikos nuovokos arba sveiko proto apaštalu, apsilankymą. Šiandien drįsčiau pareikšti, kad G. K. Chestertono idėjos yra aktualios Lietuvai, tad labai svarbu, kad filosofinė šio autoriaus mintis kuo dažniau aplankytų mūsų šalį. Paklausite kodėl? Atsakymas būtų paprastas – G. K. Chestertono idėjos yra puikus priešnuodis prieš bet kokio plauko fanatizmą, kuris įvairiausiais veidais pasirodo mūsų viešojoje erdvėje. Fanatizmu G. K. Chestertono laikė aklą kokios nors vienos idėjos ar vertybės vaikymąsi, šios idėjos suabsoliutinimą, atmetantį bet kokias kitas pažiūras ir vertybes.

Fanatikas ir abejonė

Fanatikas, jo teigimu, nėra tas, kuris tvirtai laikosi savo vertybių ir yra pasiryžęs dėl jų aukotis, tačiau tas, kuris negali suprasti, kad jo dogma vis dėlto tėra dogma ir gali egzistuoti kitoks pasaulio matymo ir suvokimo būdas. Trumpai tariant, ateistas nėra fanatikas teigdamas, kad Dievo nėra, tačiau jis bus fanatikas, jei laikys tikintįjį prietarų kamuojamu tamsuoliu, dar nepagydytu nuo paikų svaičiojimų apie anapusybę. Lygiai taip pat patriotas negali būti laikomas fanatiku, jei akcentuoja tradicijos svarbą, tačiau jis rizikuoja tapti fanatiku, atmesdamas bet kokią kitą tapatybės formą ir įsivaizduojamos arba paties sukurptos lietuviškumo sampratos neatitinkantį asmenį laikydamas eretiku, kurį būtina grąžinti į doros kelią.

Būtent čia ir yra reikalinga tolerancija, nes jos svarba – ne pripažinimas, kad visos nuomonės yra lygiai teisingos ar neteisingos, tačiau suvokimas, jog kitas neprivalo mąstyti lygiai kaip aš. Tokiu atveju tolerancija apsaugo nuo kitaminčių persekiojimo, siekio prievarta juos atvesti į „tikrąjį kelią“ ir užtikrina civilizuotą dialogą, leidžiantį atsiskleisti visai nuomonių įvairovei.

Pagrindinis fanatiko bruožas – jis neabejoja. Tuo, anot G. K. Chestertono, jis nesiskiria nuo bepročio. Tolerancija jam nereikalinga, nes jis žino esąs teisus, o visi jo oponentai yra klaidatikiai. Jis ne siekia pasidalinti savo nuomone ar vizija, o įsivaizduoja esąs tiesos apaštalas.

G. K. Chestertonas teigia, kad kiekvieno sveiko proto žmogaus siekis yra tam tikra pusiausvyra, todėl mąstantis individas nuolat turi būti priverstas laviruoti tarp įvairiausių jį supančių kraštutinumų – siekio rasti pusiausvyrą tarp individualizmo ir bendruomeniškumo, tautinės ir viršnacionalinės tapatybės, proto ir širdies balso. Aklas įsikibimas į kurį nors krantą – fanatizmo požymis.

George‘as Weigelis pabrėžė, kad bendruomenė, išaukštinanti kolektyvizmą, sužlugdo individualumą, tuo tarpu bendruomenė, išaukštinanti individo asmeninį ego, anksčiau ar vėliau žlunga pati. Lygiai taip pat ir bendruomenė, išaukštinanti tautiškumą iki tokio lygio, kai paneigiamos kitos tapatybės formos, uždaro individą ankštame bendrabutyje, tuo tarpu bendruomenė, atmetanti tradiciją ir nebeklausanti to, ką naudingo mums turi pasakyti mūsų protėviai, praranda savo šaknis ir gali būti palyginta su jūrininku, audringoje jūroje pametusiu visus navigacijos prietaisus. Trumpai tariant, reikia išmokti tiek puoselėti savo individualumą, tiek neatmesti bendruomenės svarbos, tiek saugoti savo tautinį tapatumą, tačiau, perfrazuojant Witoldą Gombrowiczių, išmokti būti kažkuo erdvesniu už lietuvį ir mokėti reflektuoti savo tautinę tapatybę, atsižvelgiant tiek į gerąsias, tiek į neigiamas jos ypatybes ir nevengiant iš savęs pasijuokti, nes, kaip teigė tas pats W. Gombrowiczius, jei sugebate juoktis iš savęs, žaisti ir džiaugtis savimi, tai net patekę į didžiausią bėdą būsite išgelbėti.

Tautinis fanatizmas

Lenkų publicistas Adamas Michnikas po komunizmo žlugimo įvardijo tris fundamentalizmo kryptis – tautinį, religinį ir populistinį fundamentalizmą. Sutinkant su šiomis jo mintimis, manau, kad sąrašas tikrai nėra baigtinis, ir į šitą rinkinį dar būtų galima pridėti nihilistinį, racionalistinį fundamentalizmo variantą. Šiame rašinyje leiskite pakalbėti apie tautinio fundamentalizmo keliamus pavojus. Visų pirma tai aktualu patiems dešiniesiems, kurių gretose neretai pasitaiko tokių „grynuolių“, diskredituojančių pačias patriotizmo ir tradicijos sąvokas. Visa kita, kas lieka neaptarta šiame rašinyje, dar sulauks savo eilės.

Tautinis fundamentalizmas, remiantis G. K. Chestertonu, reiškiasi kaip skurdus patriotizmo variantas. Tai tėra raginimas didžiuotis tuo, kas tautoje geriausia, užmirštant tam tikras juodas dėmes, sutepusias tautos mundurą, arba dėl visų nesėkmių kaltinantis tariamus priešus, t. y. „žydrus, juodus, raudonus ir taboro čigonus“. Trumpai tariant, kaltinami visi, esantys aplinkui, tačiau atsisakoma pažvelgti į save. Tai – selektyvus patriotizmo variantas, kuriam G. K. Chestertonas priešinosi teigdamas, kad jei jau didžiuojamės tuo, ką turime geriausio, tai turime atgailauti ir dėl to, kas pas mus yra blogiausia.

Patriotizmas prasideda ne nuo žvalgymosi į kitus, o nuo asmens klausimo sau: ką aš galėčiau padaryti dėl savo bendruomenės, ką turėčiau padaryti, kad tie, kuriais aš didžiuojuosi, būtų pagerbti, o tie, dėl kurių man gėda, nebūtų pamiršti, o nuolat prisimenami kaip perspėjimas apie kelyje tykančius klystkelius?

Patriotizmas, remiantis G. K. Chestertonu, reiškiasi kaip „mirusiųjų demokratija“, kuri ne paneigia, bet išplečia liberaliosios demokratijos apibrėžimą. Pastaroji reikalauja išklausyti žmogelio, kuris galbūt tėra tavo tarnas, nuomonės, o „mirusiųjų demokratija“ reikalauja suteikti balso teisę mūsų protėviams. Liberalioji demokratija reikalauja, kad balso teisė nebūtų atimta dėl klasinės padėties, išpažįstamų vertybių ir pan., o „mirusiųjų demokratija“ reikalauja, kad balso teisės neatimtų individo mirtis.

Siūloma tęsti dialogą su ankstesnėmis kartomis, tačiau vėlgi perspėjama – tas dialogas neturi būti selektyvus ir skurdus. Tai svarbus perspėjimas ir Lietuvai, kad ši, plėtodama dialogą su praeities kartomis, neskubėtų pasmerkti unijinės tradicijos ir vaizduoti tą laikotarpį kaip nuosmukio metus ar tam tikrą baltą dėmę mūsų istorijoje. Taip, Lietuva 1918 metais pasirinko tautinės valstybės kelią, kaip, beje, ir Lenkija pasekė Romano Dmowskio, o ne Jozefo Pilsudskio idėjomis. To dabar nepakeisi ir, kaip teigė Czeslawas Miloszas, dabar belieka viena išeitis – lietuvis gali kalbėti kaip prolenkiškai nusiteikęs asmuo, o lenkas kaip prolietuviškai pozicijai atstovaujantis veikėjas. Vis dėlto tautų išsiskyrimas – ne priežastis atmesti ištisų kartų bendrą paveldą, iš kurio tikrai yra ko pasimokyti, – kad ir Joachimo Lelevelio pirmą kartą išsakytos idėjos „už jūsų ir mūsų laisvę“, susiejusios kovą už kitų tautų ir individų laisvę su kova už savo paties laisvę.

Galiausiai patriotizmas neturėtų reikšti ir asmens individualumo panaikinimo. Lenkų rašytojas Karolis Irzykowskis parašė puikų kūrinį „Koralinio rifo filosofija“. Šis rašinys teigė, kad tiek fašistai, tiek komunistai traktavo žmogų kaip moralinį koralinio rifo ekvivalentą. Visa tai reiškė, kad pavieniui joks žmogus nėra vertingas, vertė atsiranda tik tuomet, kai paskiri koralai susijungia į rifą, ir nėra jokio skirtumo, ar tas rifas sudaromas klasės, ar tautiškumo pagrindu. Bet kokiu atveju individualumas čia pradingsta minioje – vienu atveju jį ištirpdo viso žmonių margumyno suskirstymas į proletariatą ir buržujus, o kitu atveju viską nulemia priklausymas ar nepriklausymas tautai. Pats žmogus čia yra bevertis, o, prisimenant G. Weigelio žodžius, kiekviena visuomenė, išaukštinanti kolektyvizmą, sužlugdo individualią asmenybę.

Čia vėlgi dera grįžti prie G. K. Chestertono minčių. Jis teigia, kad pasaulyje nėra nieko sudėtingesnio už demokratiją, nes ne visi gali ramiai klausytis esą karaliai, ir nėra nieko sudėtingesnio už krikščionybę, nes ne visi gali klausytis esą Dievo vaikai. Pastarasis principas grąžina žmogui jo individualumą. Nesileidžiant į gilius svarstymus, čia verta pacituoti dvasininką Anthony Bloomą kuris savo knygoje „Dvasinė kelionė“ puikiai paaiškina, ką reiškia pasakymas, kad esame sukurti pagal Dievo paveikslą. Toks pasakymas suteikia pagrindą žmogaus individualumui, nes konstatuoja, kad kitas individas yra „Dievo kūrinys tiek pat, kiek ir aš; jis sukurtas ne pagal mano paveikslą, bet pagal Dievo. Jis pašauktas būti panašus į Dievą, bet ne mane“.

Krikščionybė skleidžia žinią, jog kiekvienas individas yra unikalus, kad neprivalo būti toks, kaip dauguma, tačiau ir neturi susitelkti tik ties savimi, nes jis nėra pats svarbiausias – lygiai svarbūs ir kiti. Šiuo atveju žmogus nebetraktuojamas kaip koralinis rifas, vertę įgyjantis tik grupėje, o kaip savaime vertingas sutvėrimas.

Demokratinis principas, teigiantis, kad kiekvienas yra karalius, suteikia tokiam individui laisvę dalyvauti sprendžiant savo politinės bendruomenės likimą, o kartu ir prisiimti atsakomybę už tą bendruomenę. Trumpai tariant, pasakymas, kad žmogus demokratijoje yra karalius, reiškia viena – žmogus nėra vergas, o laisvo žmogaus pagrindinis bruožas – atsakomybės jausmas. „Mes lenkiamės įžūliam tironui, nes jaučiamės silpni. Mes norim užkrauti savo naštą ant svetimų pečių, o tai juk ir yra vergystės esmė, jos dvasia, ir visai nesvarbu, ar mes perduodam savo reikalus vergams ar didikams“, – teigia G. K. Chestertonas.

Vergystė reiškia neatsakingumą, nes atsakingu laikomas tas, kuriam vergaujama. Nepakankamai pamaitintas vergas per rinkimus gali nuversti savo valdovą, tačiau netrukus atsiduos kitam, nes pats savimi pasirūpinti negali – tokiam reikalingas šeimininkas. Tuo tarpu žmogaus orumas reikalauja pačiam prisiimti atsakomybę į savo rankas puikiai suprantant, kad tu esi politinės bendruomenės dalis, vadinasi, turi prisiimti ir dalį atsakomybės už jos likimą – dalintis tiek laimėjimais, tiek nesėkmėmis. Taip individualumas sujungiamas su bendruomeniškumu, apsisaugant nuo kraštutinumų, priešingai bendruomenė tampa individo laisvės pasireiškimo erdve. Jis įtraukiamas į nuolat besitęsiantį dialogą, gauna teisę išsakyti savo nuomonę.

Dialogas šiuo atveju reikšmingas tuo, kad teikia apsaugą viešajai erdvei dvejopu požiūriu – viena vertus, ji netampa „nuoga“ ir dominuojama tik technokratų, kita vertus, dialogas apsaugo nuo kurios nors vienos nuomonės įsigalėjimo, o tai reiškia – nuo fanatizmo. Savaime suprantama, dialogas nebus lengvas, jo kelyje glūdi nesutarimai, aštrūs nuomonių susikirtimai, tačiau svarbu išlaikyti pokalbį, kad netaptume nesusikalbančiųjų fanatikų sambūriu.

2014-IEJI – LŪŽIO METAI RUSIJOS ISTORIJOJE

MICHAILAS EPŠTEINAS

Michailas Epšteinas (gimė 1950 m. Maskvoje) – rusų filosofas, kultūrologas, literatūrologas, eseistas. Gyvena JAV, dėsto JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuviškai yra išleista jo knyga „Tėvystė“.

Sielos politologija

Panašu, jog 2014-ieji tapo lūžio tašku Rusijos istorijoje. Posovietinė epocha, prasidėjusi 1991 metais, baigėsi, o naujai epochai dar nėra pavadinimo, net neaišku, ar apskritai kokios nors socialinės-politinės kategorijos jai tinka. Pati didžiausia teritorija, turinti superginkluotę, bet nebeturinti jokių sąjungininkų ir aiškios ideologijos, valstybė surizikavo mesti iššūkį ir išsinerti iš tarptautinės teisės sistemos. Tai emocinis ir egzistencinis iššūkis. Prieš visus, nepaisant visų.

Aišku, šis iššūkis turi ir pragmatinių priežasčių: korupcija, banditizmas, nusikaltimai, demaskavimo baimė – karas viską užgoš. Tačiau vien tuo negalima paaiškinti entuziazmą, su kuriuo kovojama prieš visą dabartinę civilizacijos sanklodą. Regis, džiugina pati galimybė atmesti visas taisykles, kurias esą primetė Vakarai, ir pagaliau gyventi pagal savo valią, kaip „suverenui“. Joks įstatymas mums negalioja: nei JTO, nei tarptautinė sutarčių sistema, nei prisiimti įsipareigojimai. Mes esame savosios taigos šeimininkai. Politologai laužo galvas, kaip paaiškinti šį radikalų ir iracionalų kurso pokytį, tačiau derėtų įdėmiai dar kartą perskaityti Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“, kur visa tai išpranašauta: „Juk, pavyzdžiui, aš nė kiek nenustebsiu, jei staiga iš viso to sveiko proto aplinkos išnirs koks nors džentelmenas su nekilnia ar, tiksliau sakant, retrogradiška, juokinga fizionomija, įrems rankas į šonus ir pareikš mums visiems: ką gi, ponai, gal imkime ir meskime šalin visa tą sveiką protą, nuspirkime į šalį vien tam, jog visi tie logoritmai eitų velniop, ir mes vėl galėtume pagyventi, vadovaudamiesi kvaila savo valia.“

Štai ir prasidėjo „kvailos valios“ epocha, iššūkio visiems ir viskam vien dėl to, idant galima būtų pagyventi pagal savo kaprizą, kad ir kvailą, nematytą. Kuo žalingiau sau, tuo saldesnis iššūkis. Čia vis egzistencija nerimsta, kaitina kraują ir jaukia protą. Čia dera žiūrėti ne į socialinį-politinį, bet filosofinį ir psichologinį žodyną, Kas ta egzistencija? Tai gryna būtis, nesutvirtinta jokiais įstatymais, neturinti jokio tvirto pagrindo, metanti iššūkį visiems. Tai visiška kartezijietiško racionalizmo, tvirtinančio: „mąstau, vadinasi, egzistuoju“, priešingybė. Mūsiškai ši frazė skamba: „Egzistuoju, vadinasi, metu iššūkį protui.“ Gal net dar radikaliau: „Bepročiauju, vadinasi, egzistuoju.“ (...)

Štai kodėl taip sunku atrasti racionalų paaiškinimą naujoms tendencijoms Rusijos istorijoje, visiems tiems „staiga“, „nepaisant“. Reikalinga egzistencinė politologija, kuriai nėra mokslinės bazės – ar apskritai tokia galėtų būti? Iš kur šis įtūžis ir pyktis, nukreiptas prieš visą pasaulį, į visa tai, kas ne „mūsiškiai“?

Neapykanta pasauliui

Pirmiausia nereikia painioti mizantropijos (neapykantos žmogui) su pykčiu pasauliui. Mizantropas vengia visuomenės, menkai vertina žmones, taip pat ir pats save, jis skeptiškas pasaulio atžvilgiu, bet kartu pasyvus ir besikankinantis dėl žmonių ydų ir silpnybių. Pyktis pasauliui, priešingai, emociškai agresyvus santykis su pasauliu, piktdžiuga dėl jo bėdų. Užpykęs ant pasaulio žmogus jaučia nuoskaudą ir norą kerštauti – Dostojevskio žmogus iš pogrindžio – ryškus tokio žmogaus tipo pavyzdys.

Pasiklausęs televizijos vedėjo, kuris grasino Ameriką paversti radioaktyviomis dulkėmis, ar geopolitiko, kuris ragino Rusijos armiją okupuoti Europą ir įvesti joje rusų caro valdžią, galima daryti išvadą, kad pasaulyje yra pavojingesnių dalykų nei komunizmas ar fašizmas. Šios ideologijos santykis su fašizmu panašus kaip atominio ginklo santykis su paprasta ginkluote. Tenka kalbėti apie panfobiją – totalią neapykantą: ne kuriai nors klasei, nacijai ar rasei, bet pasauliui kaip tokiam. Tai absoliučios hegemonijos pasauliui siekis, ir siekis diktuoti jam savo valią arba jį sunaikinti. Tai beprotybė, iracionali idėja, jog viena gauja gali įgyti absoliučią valdžią, prie žmonijos smilkinio prispaudusi atominio pistoleto vamzdį.

Konstantinas Leontjevas kadaise rašė: „Rusija pagimdys Antikristą“. Seniau atrodė, kad jis išpranašavo komunizmą, ir ši grėsmė liko jau praeityje. Tačiau gali būti, kad komunizmas tebuvo panfobijos prologas, o dabar jau planuojama eschatologinė kova. (...)

Vėl pažvelkime į Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“: „Aš ligotas žmogus... Piktas ir nepatrauklus. Ne, nenoriu gydyti savo pykčio. To veikiausiai jūs negalite suprasti. Pats puikiai suprantu, kad labiausiai sau kenkiu. Tačiau jei nesigydau, tai tik iš pykčio.“

Pogrindžio žmogus nenori gydytis, nes bet kuris apmąstytas, racionalus, kuriantis veiksmas jam atrodo atgrasus, kelia įtūžį ar net įžeidžia. Kai kalbame apie ligotą visuomenės organizmą, tai jis atmeta bet kokį gydymą, nes jo įtūžis, pyktis nukreiptas ir prieš sveikatą. Grumtis už sugrįžimą į gyvenimą, sveiką ekonomiką, teisinę valstybę, išmintingą parlamentą – tai pripažinti savo pralaimėjimą, Jei jau mirštu, vadinasi, mirtis yra teisi. „Ar visam pasauliui pražūti, ar man arbatos negerti? Atsakau, jau geriau tegu pasaulis pražūna, bet aš tai jau savą arbatą gersiu kasdien.“ Pogrindžio žmogus puikiai supranta, kad ir jis pats su savo arbatinuku ir puodeliu pražus kartu su pasauliu ir vis vien arbatos gėrimą vertina labiau nei pasaulio išlikimą.

Pinigai į ugnį

2014 metais per nedidelį tarpsnį nuo šventinio Olimpiados uždarymo (vasario 23 d.) iki referendumo Kryme paskelbimo (vasario 27 d.) visa Rusijos istorijos ašis pakrypo. Skaičiau kursą studentams apie Dostojevskį ir vienas jo dalyvių – Markas – išreiškė nuostabą: „Nuostabu. Tiek pinigų įdėta į Olimpiadą, Tiek ruoštasi parodyti save pasauliui. Tarsi pasisekė. Ir staiga vienu sprendimu visas moralinis ir politinis kapitalas buvo sunaikintas. Visi įbauginti ir atstumti.“ Pagalvojau, kad šis pastebėjimas gali būti naudingas ir pedagogine prasme. Paklausiau: „Ar jums niekas neprimena Dostojevskio?“ Markas greitai suprato: „Nastasja Filipovna. Ji meta šimtą tūkstančių rublių į ugnį. Dėl ko? Nes jos toks garbės supratimas. Jai nieko negaila. Jai reikia plataus gesto.“

Čia prie mūsų prisijungė studentė Ana: „Tai veikiau panašu į Grušenką, Tokia graži, išsipusčiusi, neatsigrožėsi. O ji sako, kad gali viską tuoj pat mesti ir kaip paskutinė elgeta klajoti gatvėmis. Ar tai taip pat isterija kaip Nastasjos?“

Susimąsčiau. Dauguma ekspertų tvirtina, kad Rusija, įsigydama Krymą, praranda kur kas daugiau. Ji praranda Ukrainą, investicijas, pasitikėjimą, ekonominį stabilumą, savo vietą pasaulio bendruomenėje. Potencialiai praranda ir save, sukurdama precedentą, dėl kurio pati ilgainiui gali pradėti prarasti atskiras teritorijas. Dėl ko tokie nelygūs mainai?

O gal esmė ne Krymo prisijungimas, o grandiozinė savivalė, kurios dydį būsimi praradimai tik paryškins? Kodėl Nastasja Filipovna į ugnį meta didžiulį turtą? Dėl ko atsisako aukštuomenės, kunigaikščio Myškino ir viso turto? Negi tik dėl laukinio Rogožino? Nereikalingas jai Rogožinas – jai reikia save parodyti, maištauti, peržengti visas ribas. Jai reikalinga ne ką nors gauti, bet svarbiau patys praradimai, jai svarbus pats gestas, kuriuo galima viską atmesti. Taip ir Rusijai svarbiausia vienu gestu mesti pasauliui į veidą visa įgytą šlovę. Ekonomistas ar politologas čia neatras pagrindimo. Čia reikalingas Dostojevskis.

Vidurio klasės naikinimas

Rusijos istorijoje jau buvo toks egzistencinis iššūkis, mestas visam pasauliui. Tačiau anuomet ši fantazija, primenanti beprotybę, buvo pagrįsta pseudoracionaliais, materialistiniais argumentais: materialinė bazė, klasių kova, socialistinė revoliucija, proletariato diktatūra, Praėjo dešimtmečiai, kol atsiskleidė visa šio sumanymo fantasmagorija, ir tai, kad jį į priekį varė tik atkakli valia valdžiai: gyventi kitaip nei visi, atmesti sveiką protą ir ekonominį racionalumą, vietoj to įvesti savąją diktatūrą. Tačiau istorinio ir dialektinio materializmo fantomas buvo bent jau panašus į tiesą ir net sugebėjo patraukti vos ne pusę žmonijos kurti komunistinę santvarką. Ilgą laiką daug žmonių tikėjo internacionalizmo, brolybės, laisvės, lygybės idealais ir dėl jų aukojosi. Tačiau palaipsniui aiškėjo, kad į priekį veda ne idealai, bet vienų pyktis ir neapykanta, taip pat kitų baimė.

Įžvalgus savosios epochos įvykių liudytojas Michailas Prišvinas 1930 m. dienoraštyje rašė: „1930 metų sausio 24 diena. Sąžiningas žmogus turėtų būti sukrėstas tos minties, kurią jam bandoma įpiršti kiekvieną dieną: jog patys niekingiausi nusikaltimai, melas, apgaulė, sisteminis žmogaus asmens prievartavimas – visa tai gali ne tik likti nenubausta, bet ir būti neblogu svertu, kuriant visuomenės ateitį.“

Neapykanta kaip istorijos svertas. Beje, kaip pažymi Prišvinas, pačią aršiausią neapykantą sukelia tai, kas, racionaliai žvelgiant, būtų naudingiausia visuomenei.

„Vasario 6 diena. Buožės. Ilgai nesupratau, kodėl taip aršiai puolami būtent „buožės“. Tik dabar supratau tikrąją priežastį: visi jie talentingi žmonės, kurie sugebėjo būti buvusios santvarkos karkasas. Galima sakyti, kad tik dėl to, jog šis karkasas buvo tvirtas, mes iki šiol šiaip taip gyvuojame.

Vietoj „buožių“ įrašykime „kūrybinė klasė“ ir išvysime, jog šiandien įvykiai kartojasi. Nemyli Rusijoje viduriniosios klasės. Tai labai poliarizuotos visuomenės neapykanta bet kokiam centrizmui. Tiesa, yra ir didžiulis skirtumas. Anuomet visaliaudinės neapykantos magma tekėjo per specialius ideologinius kanalus.

Buvo imituojama mokslinė pasaulėžiūra, siūlomi „progresyvūs idealai“ – neapykanta buvo kurstoma neva siekiant kilnių tikslų ir žadant gerovės visuomenę. Šiandien nėra jokios racionaliai atrodančios motyvacijos – tik grynos emocijos. Pyktis apvalo nuo visų prasmingų priemaišų ir nukreipta prieš artimiausią, brolišką tautą. Tai tikrai naujas eksperimentas, jis įgauna naują skonį, pradedama mėgautis pačia neapykanta.

VELNIAS GIMSTA IŠ GRIMASOS ANGELO VEIDE

ZINAIDA MIRKINA

Kapstydamiesi iš po sugriuvusios sovietinės sistemos nuolaužų, mes iš vieno irimo proceso patekome į tokį pat kitą. Mums vėl „kabina makaronus“. (Grigorijus Pomerancas)

Zinaida Mirkina gimė 1926 metų sausio 10 dieną Maskvoje. Poetė, vertėja, eseistė. Žymaus rusų filosofo ir kultūros veikėjo Grigorijaus Pomeranco žmona ir bendražygė. Garbaus amžiaus moteris, sovietinio laikotarpio disidentė, šių metų birželį paskelbė tekstą, kuriame ragina permąstyti mūsų reakcijas į tai, kas šiandien vyksta Rusijoje, Ukrainoje, kas vyksta kiekvieno iš mūsų širdyje. Neabejojame, jog Z. Mirkinos pozicija sukels įvairių reakcijų. Taip pat neabejojame, kad šiandien mums reikalingi ne informaciniai karai, bet sąžiningas dialogas, įsiklausant ir į tas nuomones, kurioms negali visiškai pritarti.

Neseniai girdėjau per radiją Jevgeniją Albac sakančią, kad sovietinius septyniasdešimt metų turėtume išmesti iš sąmonės. Tai tie patys metai, kai aš ir mano vyras gimėme, augome, mokėmės ir dirbome. Jis kariavo, sėdėjo lageryje. Brežnevo laikais jam teko patirti didžiulių sunkumų rašant disertaciją, nuolat grėsė suėmimas. Tuo pat metu tai buvo sunkaus ir įtempto darbo, intensyvaus laimingo vidinio gyvenimo laikotarpis, nors ir be materialinės gerovės. Abu rašėme. Į stalčių, Aišku, mūsų nespausdino. Nebent savilaida, o paskui atsivėrė galimybė jam skelbti kūrinius užsienyje. Visi mūsų draugai buvo opozicijoje sovietinei valdžiai. Jie buvo disidentai, reikalaujantys iš valdžios vieno: vykdykite savo įstatymus. Išbraukti iš atminties, sąmonės visa tą laiką – tai reiškia „išbraukti“ ir visus mus, anuomet gyvenusius. 

***

Vienas iš mūsų draugų buvo generolas Grigorenka. Nepažįstu kito tokio padoraus ir šviesaus žmogaus kaip jis. Jis buvo tikras riteris ir kankinys. Jaunystėje jis įstojo į Raudonąją armiją, manydamas, kad būtent ji kovoja už teisingumą. Jam buvo tekę patirti didžiulę baltagvardiečių skriaudą. Ištarnavo visą karo laikotarpį, gavo generolo laipsnį, ir jau po Stalino mirties tapo vienu iš aktyviausių disidentų. Kai jo tikėjimas režimu galutinai sugriuvo, jis nebegalėjo tylėti ir pradėjo kovą prieš sistemą. Šis žmogus visada buvo GYVAS. Būti GYVAM – tai, mano įsitikinimu, gyventi su pripildyta širdimi, gyventi pagal sąžinę, Tik taip Piotras Grigorenka gyveno. Taip, sovietiniais metais jis ne kartą buvo uždarytas psichiatrinėje, kankinamas, paskui apgaulės būdu išvežtas į užsienį. Jis labiau nei bet ko kito norėjo grįžti, bet jam nebuvo leista. Išbraukti šiuos metu iš atminties – tai išbraukti ir generolą Grigorenką.

Todėl esu įsitikinusi, kad mums reikia ne ištrinti atmintį, bet ją apmąstyti. Tas baisus laikas prasidėjo nuo 1917 metų, nuo Lenino. Dabar mes puikiai žinome, kad Spalio revoliucija buvo didžiulė Rusijos nelaimė. Taip pat visuotinai sutariama ir dėl to, kad Leninas buvo blogio įsikūnijimas. Visgi išdrįsiu suabejoti šiuo visuotinu įsitikinimu.

  ***

Nekelia abejonių, kad revoliucija atidarė Pandoros skrynią, jog ji susijusi su baisiais dalykais. Tačiau esu įsitikinusi, kad turime žvelgti ne tik į žmonių poelgius, bet ir į jų motyvus. Tad noriu palyginti Leniną su... Didžiuoju Inkvizitoriumi, kaip jis aprašytas Fiodoro Dostojevskio  knygoje „Broliai Karamazovai“. Inkvizitoriaus darbai ne mažiau baisūs kaip Lenino – inkvizicijos laužai. Jis ir patį Kristų pasiryžęs sudeginti. Tačiau prieš tai nusprendė jam išpažinti tai, kuo tiki. Kristų jis vadino idealistu, nesugebančiu įvertinti tikrovės.

Kristus kalbėjo, kad tas, kuris paima kardą, nuo kardo ir žus, o kitoje vietoje – „ne ramybę, o kardą“ (tai buvo skirta tik dvasinei kovai su nuodėme). Abi šios kartu paimtos frazės sudaro visumą, atitinkančią Kristaus paveikslą, Jei jas atskirsime, patį Kristų perkirsime pusiau. Tai ir padarė Didysis Inkvizitorius, atmesdamas perspėjimą dėl materialaus kardo. Jis buvo įsitikinęs, kad tik kardas (kirvis ar giljotina) – buvo XIX amžiaus tikėjimas. Šį tikėjimą ir dėsto inkvizitorius Kristui. Jėzus tylėdamas klausosi ir paskui... bučiuoja. Taip, Kristus bučiuoja inkvizitorių, suprasdamas viena – tai ne savanaudis niekšas. Jis visiškai garbingas, nuoširdžiai tiki, kad kitaip padėti žmonėms negalima. Jo tikėjimas siaubingas. Jis žudo jo sielą, jis žudo ir visa pasaulį. Tačiau vis vien tai TIKĖJIMAS. Inkvizitorius – tragiška asmenybė. Žmonėms patiems dera išsiaiškinti – kieno tikėjimas teisingas: inkvizitoriaus ar Kristaus.

Kristus neprimeta savo tikėjimo jėga. Jis išeina, laukdamas, kada žmonės patys pas jį ateis. Įdomu, kad Čingizas Aitmatovas romane „Ešafotas“ prieina išvadą, kad antrasis atėjimas – tai laikas, kai žmonės patys ateina pas Kristų.

Leniną aš lyginu su Didžiuoju inkvizitoriumi, o Staliną vadinu kito Dostojevskio herojaus – Smerdiakovo – įsikūnijimu. Jis netikėjo jokiomis žmonijos išgelbėjimo idėjomis. Jam vertę turi tik pragmatizmas. Stalinas naudodavosi tai Bucharino, tai Trockio idėjomis. Paskui, kai užmušė juos abu, pradėjo domėtis Hitlerio idėjomis, kurios jam patiko.

Smerdiakovas romane pasikorė, o mūsų naujasis Smerdiakovas ne tik nesikaria, bet karia ir šaudo milijonus kitų. Jis negali išvengti veidmainiavimo. Niekuo netikėdamas, jis tapo vadu žmonėms, iki skausmo tikintiems, Lenino partija palaipsniui tapo Lenino – Stalino, o Lenino testamentas, jog jis jokiu būdu nenori, kad Stalinas vadovautų partijai, buvo kruopščiai slepiamas. Su Lenino ir Stalino vėliava vyksta visų ištikimų leniniečių naikinimas. Leninui ir Stalinui bendra buvo viena: „Tikslas pateisina priemones“. Tai bendra visiems totalitariniams lyderiams: Leninui, Stalinui, Hitleriui.

Leninas teoriškai neigė idealizmą ir romantizmą, tačiau pirmieji revoliucionieriai, sekdami paskui jį, buvo idealistai ir romantikai. Taip jie žudė, griovė bažnyčias ir tokiu būdu valė kelią laisvei, lygybei ir brolybei ugnimi ir kardu.

Tačiau jie ir patys mirtinai rizikavo, buvo pasirengę paaukoti gyvybę, o ne sąžinę. Sąžinė buvo atiduota idėjai. Man pasakojo, kai popiežius Jonas Paulius II pažiūrėjo filmą „Komunistas“, kuriame herojus žūsta kankinio mirtimi, jis pasakė: „Štai tikras tikėjimas.“

Stalinui reikėjo, kad žmonės tarnautų jam ne mažiau ištikimai kaip Leninui. Tam reikėjo stiprinti žmonių tikėjimą. Jam tai pavyko. Žmonės tikėjo Stalinu kaip Leninu. Aišku, tikėjimas buvo melagingas, tačiau tai buvo kova su blogiu, tai buvo pasiaukojantis tikėjimas, suteikęs žmonėms gyvenimo prasmę, Komunistai (idėjiniai) buvo įsitikinę, kad kuria Dievo Karalystę žemėje. Jie apsiėjo be žodžio „Dievas“, tačiau jų viduje buvo bevardis Jo įsikūnijimas – sąžinė.

Pasitikėjimas Stalinu buvo didžiulis, absoliutus. Todėl suimtų, net sušaudytų tėvų vaikai ėjo į frontą ginti Tėvynės, įsitikinę, kad jų tėvams taip nutiko per klaidą, veikiausiai be Stalino žinios. Stalino demaskavimas buvo tarsi atominės bombos sprogimas seniesiems bolševikams.

Mano tėvas, išmestas iš partijos prieš Stalino mirtį, atleistas iš darbo ir absurdiškai apkaltintas iš darbininkų bendrabučio, gulintis namuose su infarktu, be galo gedėjo, kai mirė Stalinas. Po mėnesio pirmą kartą pamačiau tėvą raudantį. Tai buvo 1953 metų balandžio ketvirtą, kai diktorius pranešė apie „gydytojų bylos“ sufabrikavimą. Pasakė, jog jiems buvo pritaikytos neleistinos  tardymo priemonės, Beveik penkiasdešimties metų vyras blaškėsi lovoje ir rėkė taip, jog baisu buvo klausytis. Sugriuvo jo tikėjimas.

Dar visai neseniai, kai aš su juo dvidešimtmetė ginčijausi, jis piktinosi, kad iš manęs gali priešas išaugti. Jis kartais sakydavo man: „Jei patikėčiau tavimi, tai turėčiau nusižudyti.“ Jis buvo arti tokio poelgio. Išgelbėjo jį Olga Šatunovskaja, irgi sena bolševikė, praleidusi dvidešimt metų kalėjime ir lageriuose, o paskui, Chruščiovo pavedimu, vykdžiusi milijonų nekaltų aukų reabilitavimą. Mano vyras Grigorijus Pomerancas parašė apie ją knygą „Tyrimui vadovauja katorgininkė“.

Tikėjimo praradimas buvo baisiau nei gyvenimo praradimas, Grossmano romane „Gyvenimas ir likimas“ pateikiamas fašisto Lisos pokalbis su senu bolševiku Mostovskiu. Hitlerininkas įrodinėja bolševikui, kad mūsų režimų kova – klaida, nes abu režimai tokie patys. Bolševikas kraupsta nuo tokių argumentų. Šiame siaube ir glūdi svarbiausias skirtumas. Bolševikas tiki visai ne tuo pačiu, kaip ir fašistas. Gali būti, kad jų tikėjimai radikaliai priešingi. Tik priemonės tikslui pasiekti tokios pat. Jei priemonės pateisina tikslą, tai galų gale jos suryja tikslą. Taip ir nutiko.

Tikslas pateisino priemones tiek Leninui, tiek Stalinui, tiek Hitleriui. Senas bolševikas, tikintis Lenino nurodytu tikslu, buvo pakraupęs nuo Hitlerio tikslo ir nepastebėjo ar stengėsi nepastebėti Stalino abejingumo bet kuriam tikslui, išskyrus totalitarinio režimo įtvirtinimą. To nenorėjo pastebėti ir mano tėvas, nors visgi pastebėdavo. Visą gyvenimą virš jo stalo kabėjo Lenino, skaitančio „Pravdą“, fotografija. Tačiau mūsų name niekada nebuvo Stalino fotografijos, nors jį mano tėvas pakankamai gerbė. Kai kartą svečias prie mūsų stalo paskelbė tostą už Staliną, mano tėvai buvo šokiruoti. Palaipsniui tikras tikėjimas buvo pakeistas  propagandos suformuotu zombiškumu. Idealistų, kurie vadino save tikrais materialistais, tikėjimas merdėjo. Žmonės tapo zombiais arba niekšais veidmainiais. Šis procesas ir nuvedė į socializmo žlugimą mūsų valstybėje.

***

Tikėjimas, teikęs prasmę gyvenimui, padėjo daugybei žmonių išgyventi žmogėdrų režime. Negalima paprasčiausiai dėti lygybės ženklo tarp stalinistinio ar brežnevinio režimo ir žmonių, gyvenusių tuo laiku. Tai didžiulė mūsų pokomunistinio mąstymo klaida, kuri nuvedė į sąmonės chaosą ir cinizmo bei begėdystės triumfą. Taip, valstybė buvo padalinta į budelius ir aukas, Taip, mus valdė budeliai. Tačiau mes, gyvendami baisioje nelaisvėje, buvome vidujai daug laisvesni nei dauguma laisvo pasaulio žmonių, taip pat kaip dauguma dabarties gyventojų. Tai, ką šiandien matome mūsų valstybėje, visada buvo labai mūsų idealizuotose Vakaruose.

Dievas, prasmė, gyvenimo pilnatvė bus ten, kur yra tikrasis gyvenimas, kur yra didžiulis tikėjimo troškulys, ten atsiras ir tikėjimas.

Pamenu, kai dar sovietinio sąstingio laikais atvažiavo žurnalistė iš Anglijos ir sakė, kad norėtų būti čia su mumis. Kodėl? Čia ji jaučia tikrą gyvenimą, o namuose – tik patogią buitį. Paradoksas? Bet tai tiesa.

Tokioms asmenybėms kaip Platonovas, Grossmanas, Pasternakas, Achmatova, Danilas Andrejevas (sąrašą galima tęsti iki begalybės) buvo labai sunku Tėvynėje kvėpuoti. Juos dusino ar net visiškai bandė sunaikinti. Visgi mūsų herojai buvo būtent jie, o ne jų budeliai. Kaip rašė Achmatova: „Ne, ne po svetimu dangumi ir ne su svetimais sparnais, bet su savo tauta ir ten, kur ir ji, anuomet buvau.“

Buvo likę nemažai žmonių, kurie tikėjo komunistine idėja. Tačiau be jų dar buvo ir daugybė kitų, paprastų žmonių, kurie labai mylėjo savo žemę ir rusų kultūrą, į šią sąvoka įtraukdami ir kaimyninių respublikų kūrybą. Tai buvo bendras, visus telkiantis tikėjimas.

Kas yra patriotizmas? Tvirtinimas, kad mes geriausi? Negi tai patriotizmas? Ne – tai nacionalizmas, kuris perauga net į nacizmą.  Tai beprotybė, ir tiek. Tikras patriotizmas – tai širdį veriantis virštautinis jausmas, jog esi įaugęs į savo gimtą žemę, aplinką. Šis jausmas toks pats šventas, kaip meilė mamai ar vaikams.

 ***

Kartais Tėvynės jausmas tampa kūrybos šaltiniu, kai jausmas sunyksta, nebelieka ir kūrybos. Taip nutiko su Nabokovu. Kai Tėvynės jausmo nebeliko, jis išliko įstabiu žodžio fokusininku, tačiau visa tai ne atverdavo, o tik užverdavo sielą, pastaroji tapdavo nelabai reikalingu grakščios formos elementu. Išnyko skausmas, ir jo vietą užėmė mėgavimasis. Beje, tai procesas, kurį mes stebime šiandien.

Dostalio filme „Drausmės batalionas”, kurį vertinu kaip nuostabų kūrinį, pasakojama apie tai, kaip kariuomenėje pasirodo dvasininkas. Tai visiškai neįtikinama, bet, meniniu požiūriu, pateisinama. Jo kariai kalusia, kur jis išmoko kariauti, ir jis ramiai pasakoja, kad kariavo per Pilietinį karą baltagvardiečių pusėje. Tačiau, kai agresorius užpuolė Tėvynę, jam jau nebesvarbu, kas „baltas“, o kas – „raudonas“. Kova už Tėvynę jam jokiu būdu nereiškė kovos už Staliną. Net žymusis baltagvardiečių vadovas Denikinas prašėsi į frontą, kad ir paprastu kareiviu. Nors kariai puldavo į mūšį su šūkiu „Už Tėvynę ir Staliną” (propaganda buvo labai stipri), tačiau jie kovojo ir mirė visada būtent už Tėvynę.

Pagrindinis „Drausmės bataliono“ herojus Tverdohlebovas – tikras teisuolis, turintis absoliučią dorovinę klausą. Jo sąžiningumas neatsiejamas nuo drąsos. O juk tai ir yra tie dalykai, kurių tarybiniais metais taip pat mokė jaunąją kartą, dabar paniekinamai vadinamą „sovkomu“.

Taip pat vienoje radijo laidoje teko girdėti pokalbį su Pavelu Gusevu, kuris pasakė maždaug štai ką: „Gerai bus tik tada, kai numirs visi tie, kurie prisimena tarybinius laikus ir „gerus tarybinius filmus“.“ Veikiausiai jis turėjo galvoje, kad tie, kurie su ilgesiu prisimena tarybinę kinematografiją, jaučia nostalgiją visai tarybinei praeičiai. Logika paprasta: viskas arba nieko. Tačiau praeities paveikslas nebuvo juodas ir baltas. Ne viską reikia sunaikinti iki pamatų. Svarbu laiku pamąstyti ir apie tai, kas bus paskui.

Man, kuri gerai prisimena gerus tarybinius filmus, skaudu tai girdėti. Mano laidotuvių nereikės ilgai laukti, tačiau ar tikrai tai išspęs kieno nors problemas?

Greta nulaižytų filmų, kurie aptarnavo ideologiją, buvo iš tiesų nuostabių ir meniškų filmų. Tai labai svarbu, buvo jie skaistūs, saugantys sielose švarą. Kaip buvo ekranizuojama klasika, ypač Čechovas. Klasiką apskritai vertino su ypatinga meile. Mes buvome išauklėti klasikinės rusiškos literatūros, todėl iš mūsų nebuvo paprasta atimti tikėjimą kilnumu ir idealais. 

Ne, toli gražu ne viskas telpa į dabartinius stereotipus. Ideologija buvo klaidinga, tikėjimas komunizmu apgavo valstybę, Tačiau tai buvo tikėjimas, kurį pakeisti turėjo kitas tikras tikėjimas, o pakeitė mažatikystė ir pragmatizmas. 

.***

Pats gyvenimas parodė, kad Dievo karalystė žemėje neįmanoma, kol nebus atverta Dievo karalystė mūsų viduje. Negalėsime mes jaustis laimingi, kol neišmosime matyti pasaulį ir girdėti jį kaip dovaną, kai nepradėsime iš savęs reikalauti daugiau nei iš kitų. Teisingą valstybę gali kurti tik žmonės, kurių širdyse tarpsta teisingumas. Idealizmas? Utopija? Tikiu, kad tai vienintelė sąlyga, kuri leidžia mums išlikti.

Mes išgyvenome siaubingus laikus, kai buvo griaunamos bažnyčios, buvo persekiojamas tikėjimas Dievu, komunistą galėjo išmesti iš partijos už tai, kad jis leido krikštyti sūnų. Dvasininkai buvo suimamai, iš ikonų tyčiojamasi Tačiau tuo metu Feniksas pakilo iš pelenų: atsirado tikrą religinę patirtį, susitikimą su Aukščiausiąja tikrove patyrusių žmonių. Būtent tuštumoje, kur nėra jokios atramos į tradiciją, net labai gražią, įvyksta susitikimas su gyvuoju Dievu. Atsiranda tokie poetai kaip Danila Andrejevas, gimsta Pasternako eilėraščiai, gyvena tokie nuostabūs teisuoliai kaip Aleksandras Sopodvinikomas.

Grosmano romane „Gyvenimas ir likimas“ yra herojus Ikonikovas. Žmogus, praradęs tikėjimą Dievu, kai pamatė Aušvicą ir terorą, kurį patyrė rusų bei ukrainiečių valstiečiai. Gyvenimas tapo beprasmis, Dievo jame nebebuvo. Štai jis patenka į paprastos rusų valstietės lūšną ir mato antgamtinį gerumą, mato žmogų, kuriam nėra svetimo skausmo, visas skausmas yra savas. Net ir priešų skausmas. Kareiviai šeimininkauja jos namuose, valo automatus ir vienas jų netyčia susižeidžia jai matant. Ji jam padeda, girdo jį, rūpinasi juo net tuo metu, kai kiti vokiečiai eina sušaudyti jos vyrą, kuris susijęs su partizanais. Galbūt ji visai nežino apie priesaką mylėti net priešus. Jos niekas to nemokė. Tačiau jos širdyje gyvas „kvailas“ (kaip jį pavadina Ikonikovas) gerumas. Tai pritrenkia Ikonikovą. Jis staiga supranta: jei yra toks gerumas, tai ir Dievas yra. Jo gyvenimas įgauna prasmę, Nieko naujo jis neatvėrė. Dar prieš du tūkstančius metų buvo pasakyta, kad Dievo karalystė yra mūsų viduje. Tačiau šie žodžiai turėjo jame atgimti per tą moterį.

 ***

Štai toks tikėjimas turi pakeisti tikėjimą komunizmu. Štai tokie entuziastai turi pradėti ne tiek kurti naują ideologiją, rusišką idėją, kiek stengtis atgaivinti tikėjimą, be kurio siela miršta.  

Labai daug kalbėta apie rusų dvasingumą, todėl pradėjo iš jo šaipytis, tuo labiau kad jis pernelyg dažnai pasireiškė kaip polinkis į spiritinius gėrimus, trikdantis atviravimą ir iš proto varantį chaosą. Tačiau rusiškas dvasingumas egzistuoja. Jo pagrindinė savybė yra ta, kad mūsų tauta labiau nei bet kuri kita negali gyventi be tikėjimo. Mes negalime gyventi paprasčiausiai tvarkingai ir sočiai. K. Leontjevas sakė, kad Rusijoje lengviau sutikti šventą nei paprasčiausiai padorų žmogų. Tai turi pripažinti tie, kuriems nesinori paprasčiausia jausti gėdą už savo tautą. Turime pamatyti savo tautos skausmą ir sutrikimą periodais, kai nebelieka tikėjimo. Mūsų laukia labai sunkus darbas, tačiau jis būtinas. Šiandien mums svarbu ne užbraukti, atmesti visą mūsų istoriją, bet apmąstyti ją ir išmokti jos pamokas.

Jei mūsų Spalio revoliucija buvo prakeiksmas, tai kodėl Maidanas yra šviesa? Na taip, bolševikai kovojo prieš, kaip mums dabar atrodo, šviesią praeitį, o Maidane kovota prieš mūsų juodą dabartį, ne mažiau juodą sovietinę praeitį, su kuria reikėjo kuo greičiau atsisveikinti. Tačiau ar nesimato, kad kovos priemonės Spalio revoliucijos metu ir Maidane buvo labai panašios? Tikslas pateisina priemones? Ar Maidanas buvo visiškai taikus? Pirmasis Maidanas – „Oranžinė“ revoliucija iš tiesų buvo taiki ir atvedė į valdžią Viktorą Juščenką, kuris taip pat taikiu būdu buvo pakeistas V. Janukovyčiumi. Na, o Juščenka dar spėjo nacionaliniu didvyriu paskelbti Banderą ir jam pastatyti paminklą.

Aišku, mūsų oficialioje žiniasklaidoje labai daug melo. Vasario perversmas Kijeve tikrai nebuvo fašistinis, Pradžioje tai buvo sąžiningų žmonių protestas prieš gluminančio masto valdžios korupciją. Tačiau kiekvienas protestas turi laiku sustoti ir neleisti, kad juo kas nors iš šalies pasinaudotų.

Vienas nuoširdus Maidano entuziastas rašė, kad „Dešinysis sektorius“ teturėjo kelis šimtus žmonių, o Maskvos propaganda išpūtė skaičius iki milijonų. Žinote, man šioje vietoje atrodo tinkamas anekdotas, kai viena svočia, girdama nuotaką, sakė, kad ji turi mažutį trūkumą – ji truputį nėščia. Taip, išpūtė skaičius, sukūrė antiukrainietišką isteriją, tačiau liepsnelė buvo, tereikėjo įmesti malkų. Taip, Ukrainos prezidento rinkimuose „Dešiniojo sektoriaus“ reitingai buvo labai menki, tačiau maidaniečiai pripažino Banderą savo herojumi ir neatsisakė nuo „Dešiniojo sektoriaus“ paslaugų, vykstant ginkluotam perversmui.

***

Gali būti, kad veržimasis į Vakarus ir ES ir buvo pagrindinis Maidano stimulas? Daugelis mano bičiulių mano, kad čia nėra nieko blogo. Esą Rusijai taip pat būtų neblogai įstoti į Europos Sąjungą. Nesu specialistė ir nesiimu spręsti. Jaučiu tik intuityvų pasipriešinimą. Tačiau dėl to, kad jokios politinės ir ekonominės gėrybės nevertos to chaoso ir kraujo praliejimo, kuris paskui jį sekė, esu tvirtai įsitikinusi. Puikiai žinau, kad daugelis sąžiningų ir kenčiančių Maidano šalininkų mato tik vieną kaltininką – Putiną. Jis paverčiamas pasakišku visagaliu. Tačiau negi žmonės, kurie suorganizavo perversmą, negalėjo numatyti, koks gaisras kils? Negi Ukrainoje, tiek Rytų, tiek Vakarų, visi pritaria Maidanui? Netikiu, jog negalima buvo numatyti, kad antimaidaninės nuotaikos gali pastūmėti į pilietinį karą.

Be abejo, Rusijos oficialioji žiniasklaida užsipuolė Kijevo vyriausybę. Tačiau tuo pat metu liberalioji žiniasklaida ne mažiau aršiai užsipuolė oficialiąją. Tačiau štai ką perskaičiau „Novaja gazeta“ birželio 4 dieną ir visiškai pritariu autoriui: „Kai esi Donecke, supranti, kad informacinis karas, kurį kovoja tiek Rusijos, tiek Ukrainos žiniasklaida, visiškai nuplovė tikrovės ribas, ir abi pusės nebeturi jokio supratimo, kas iš tiesų vyksta dabar Ukrainoje. Realus lieka tik karas ir aukos.“

 ***

Grigorijus Pomerancas yra parašęs knygą „Aistringas vienpusiškumas ir dvasios beaistriškumas“. Aistringas vienpusiškumas visada sako tiesą, tačiau ne visa tiesą. Idant pasakytum visa, turi pakilti iki Vološino lygmens, kuris savo namuose Pilietinio karo metu priglaudė visus persekiojamuosius, gynė „raudonuosius“ nuo „baltųjų“, „baltuosius“ nuo „raudonųjų“, gerai supratusio, kad teisingumas – kruvina dorybė.

G. Pomeranco frazė, kad velnias prasideda grimasoje angelo veide, tapo patarle. Kova už teisingumą atvedė iki Odesos Katynės bei sunkvežimių su karstais iš Donecko į Rusiją. Ukrainos žiniasklaida, rašo ta pati „Novaja“, žuvusiuosius pavadino samdiniais ir teroristais. Nemanau, kad visi žuvusieji buvo tokie. Tikrai taip nemanau. Ten žuvo ir mūsų šeimos draugas, žymus vertėjas Andrejus Mironovas.

Pomerancas sakydavo, kad patriotizmas – tai pasididžiavimas ir gėda dėl savo Tėvynės, du stiprūs jausmai, kurie neatsiejami vienas nuo kito. Gėdą už savo Tėvynę jautėme daugybę kartų. Norėjosi mirti iš gėdos, kai 1968 metais mūsų tankai įvažiavo į Čekoslovakiją.

Mano vyras, perėjęs visą karą, jautė didžiulį pasididžiavimą pergale, kuri mums labai daug kainavo, Tačiau netrukus šį pasididžiavimą apliejo deginanti gėda dėl to, kaip mūsų kareiviai elgėsi nugalėtame Berlyne. Gėda ir didžiulis skausmas. Būtent skausmo dėl savo tautos ir valstybės liberalioje žiniasklaidoje man labai trūksta. Regime tik siekį atsiskirti, priešpriešinti save ne tik Rusijos valdžiai, bet ir visai valstybei. Tai man skaudu. Kas dėl gėdos, tai jos apstu. Man nepakeliamai gėda, kai per „Kultūros“ kanalą rodo paminklo Sergejui Michalkovui – begėdystės ir pataikavimo etalonui – atidengimo iškilmes. Man nepaprastai gėda Ir skaudu, jog Bolotnajos įvykių byla tampa amžina. Lygiai kaip ir dėl to, kad Rusija siunčia į Ukrainą savo aršius nacionalistus. Mūsų fanatiškas nacionalizmas – tai reakcija į kitą vienpusiškumą – mūsų galvose apsigyvenusį pragmatizmą ir mažatikystę. Labai abejoju, kad maištas Rytų Ukrainoje vien Rusijos inicijuotas dalykas. Ten antimaidaniškos nuostatos buvo skausmingos ir organiškos. Donecko ar Slavjansko sukilėliai jautė esantys su Rusija vienos valstybės dalimi ir nenorėjo jungtis prie Vakarų. Pastarųjų vaidmuo šioje krizėje man atrodo provokacinis. Labai nenoriu mūsų izoliacijos ir Rusijos bei Vakarų priešpriešos. Tačiau apie Vakarus galvoti kaip apie visiškai teisią ir skaidrią konflikto pusę, deja, negaliu.

Lįsti į politiką nenoriu. Mano kalbėjimas apie Krymą gali būti tik emocijų lygmens. Žiūrėjau dokumentinį filmą „Sevastopolio gynyba“. Sunku aprašyti susijaudinimą ir pagarbą, kurią jaučiau šios bendros mūsų Tėvynės gynėjams. Po viso to kalbėti apie rusų agresiją Kryme, lyginti ją su Hitlerio agresija, mano įsitikinimu, absoliučiai nedera. 

Tiesa, kai sužinau, kad į Krymą neįleidžia Džemilevo, suprasti tai labai sunku ir kartu labai gėda.

Noriu pabaigti kiek trūkinėjančius samprotavimus apie vienpusiško žvilgsnio pavojus dar vienu Pomeranco pasisakymu: „Kai prasidėjo karas Čečėnijoje, ilgai tylėjau. Norėjau suprasti visus – tiek čečėnus, tiek Čečėnijoje gyvenančius rusus, taip pat tylinčią Rusijos daugumą, įsibauginusią dėl imperijos subyrėjimo. Pradėjau rašyti tik tada, kai manyje visi konflikto dalyviai prakalbo lygiomis teisėmis, kai pajutau, kad vyksta vidinis dialogas. Netikėjau vieno principo tiesa. Tikėjau dialogo tiesa, sukimusi aplink tuščią centrą, kuris daro visus principus ne tokius priešiškus tarpusavyje, lankstesnius, žmogiškesnius.“