Michailas Epšteinas (gimė 1950 m. Maskvoje) – rusų filosofas, kultūrologas, literatūrologas, eseistas. Gyvena JAV, dėsto JAV ir Didžiojoje Britanijoje. Lietuviškai yra išleista jo knyga „Tėvystė“.
Sielos politologija
Panašu, jog 2014-ieji tapo lūžio tašku Rusijos istorijoje. Posovietinė epocha, prasidėjusi 1991 metais, baigėsi, o naujai epochai dar nėra pavadinimo, net neaišku, ar apskritai kokios nors socialinės-politinės kategorijos jai tinka. Pati didžiausia teritorija, turinti superginkluotę, bet nebeturinti jokių sąjungininkų ir aiškios ideologijos, valstybė surizikavo mesti iššūkį ir išsinerti iš tarptautinės teisės sistemos. Tai emocinis ir egzistencinis iššūkis. Prieš visus, nepaisant visų.
Aišku, šis iššūkis turi ir pragmatinių priežasčių: korupcija, banditizmas, nusikaltimai, demaskavimo baimė – karas viską užgoš. Tačiau vien tuo negalima paaiškinti entuziazmą, su kuriuo kovojama prieš visą dabartinę civilizacijos sanklodą. Regis, džiugina pati galimybė atmesti visas taisykles, kurias esą primetė Vakarai, ir pagaliau gyventi pagal savo valią, kaip „suverenui“. Joks įstatymas mums negalioja: nei JTO, nei tarptautinė sutarčių sistema, nei prisiimti įsipareigojimai. Mes esame savosios taigos šeimininkai. Politologai laužo galvas, kaip paaiškinti šį radikalų ir iracionalų kurso pokytį, tačiau derėtų įdėmiai dar kartą perskaityti Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“, kur visa tai išpranašauta: „Juk, pavyzdžiui, aš nė kiek nenustebsiu, jei staiga iš viso to sveiko proto aplinkos išnirs koks nors džentelmenas su nekilnia ar, tiksliau sakant, retrogradiška, juokinga fizionomija, įrems rankas į šonus ir pareikš mums visiems: ką gi, ponai, gal imkime ir meskime šalin visa tą sveiką protą, nuspirkime į šalį vien tam, jog visi tie logoritmai eitų velniop, ir mes vėl galėtume pagyventi, vadovaudamiesi kvaila savo valia.“
Štai ir prasidėjo „kvailos valios“ epocha, iššūkio visiems ir viskam vien dėl to, idant galima būtų pagyventi pagal savo kaprizą, kad ir kvailą, nematytą. Kuo žalingiau sau, tuo saldesnis iššūkis. Čia vis egzistencija nerimsta, kaitina kraują ir jaukia protą. Čia dera žiūrėti ne į socialinį-politinį, bet filosofinį ir psichologinį žodyną, Kas ta egzistencija? Tai gryna būtis, nesutvirtinta jokiais įstatymais, neturinti jokio tvirto pagrindo, metanti iššūkį visiems. Tai visiška kartezijietiško racionalizmo, tvirtinančio: „mąstau, vadinasi, egzistuoju“, priešingybė. Mūsiškai ši frazė skamba: „Egzistuoju, vadinasi, metu iššūkį protui.“ Gal net dar radikaliau: „Bepročiauju, vadinasi, egzistuoju.“ (...)
Štai kodėl taip sunku atrasti racionalų paaiškinimą naujoms tendencijoms Rusijos istorijoje, visiems tiems „staiga“, „nepaisant“. Reikalinga egzistencinė politologija, kuriai nėra mokslinės bazės – ar apskritai tokia galėtų būti? Iš kur šis įtūžis ir pyktis, nukreiptas prieš visą pasaulį, į visa tai, kas ne „mūsiškiai“?
Neapykanta pasauliui
Pirmiausia nereikia painioti mizantropijos (neapykantos žmogui) su pykčiu pasauliui. Mizantropas vengia visuomenės, menkai vertina žmones, taip pat ir pats save, jis skeptiškas pasaulio atžvilgiu, bet kartu pasyvus ir besikankinantis dėl žmonių ydų ir silpnybių. Pyktis pasauliui, priešingai, emociškai agresyvus santykis su pasauliu, piktdžiuga dėl jo bėdų. Užpykęs ant pasaulio žmogus jaučia nuoskaudą ir norą kerštauti – Dostojevskio žmogus iš pogrindžio – ryškus tokio žmogaus tipo pavyzdys.
Pasiklausęs televizijos vedėjo, kuris grasino Ameriką paversti radioaktyviomis dulkėmis, ar geopolitiko, kuris ragino Rusijos armiją okupuoti Europą ir įvesti joje rusų caro valdžią, galima daryti išvadą, kad pasaulyje yra pavojingesnių dalykų nei komunizmas ar fašizmas. Šios ideologijos santykis su fašizmu panašus kaip atominio ginklo santykis su paprasta ginkluote. Tenka kalbėti apie panfobiją – totalią neapykantą: ne kuriai nors klasei, nacijai ar rasei, bet pasauliui kaip tokiam. Tai absoliučios hegemonijos pasauliui siekis, ir siekis diktuoti jam savo valią arba jį sunaikinti. Tai beprotybė, iracionali idėja, jog viena gauja gali įgyti absoliučią valdžią, prie žmonijos smilkinio prispaudusi atominio pistoleto vamzdį.
Konstantinas Leontjevas kadaise rašė: „Rusija pagimdys Antikristą“. Seniau atrodė, kad jis išpranašavo komunizmą, ir ši grėsmė liko jau praeityje. Tačiau gali būti, kad komunizmas tebuvo panfobijos prologas, o dabar jau planuojama eschatologinė kova. (...)
Vėl pažvelkime į Dostojevskio „Užrašus iš pogrindžio“: „Aš ligotas žmogus... Piktas ir nepatrauklus. Ne, nenoriu gydyti savo pykčio. To veikiausiai jūs negalite suprasti. Pats puikiai suprantu, kad labiausiai sau kenkiu. Tačiau jei nesigydau, tai tik iš pykčio.“
Pogrindžio žmogus nenori gydytis, nes bet kuris apmąstytas, racionalus, kuriantis veiksmas jam atrodo atgrasus, kelia įtūžį ar net įžeidžia. Kai kalbame apie ligotą visuomenės organizmą, tai jis atmeta bet kokį gydymą, nes jo įtūžis, pyktis nukreiptas ir prieš sveikatą. Grumtis už sugrįžimą į gyvenimą, sveiką ekonomiką, teisinę valstybę, išmintingą parlamentą – tai pripažinti savo pralaimėjimą, Jei jau mirštu, vadinasi, mirtis yra teisi. „Ar visam pasauliui pražūti, ar man arbatos negerti? Atsakau, jau geriau tegu pasaulis pražūna, bet aš tai jau savą arbatą gersiu kasdien.“ Pogrindžio žmogus puikiai supranta, kad ir jis pats su savo arbatinuku ir puodeliu pražus kartu su pasauliu ir vis vien arbatos gėrimą vertina labiau nei pasaulio išlikimą.
Pinigai į ugnį
2014 metais per nedidelį tarpsnį nuo šventinio Olimpiados uždarymo (vasario 23 d.) iki referendumo Kryme paskelbimo (vasario 27 d.) visa Rusijos istorijos ašis pakrypo. Skaičiau kursą studentams apie Dostojevskį ir vienas jo dalyvių – Markas – išreiškė nuostabą: „Nuostabu. Tiek pinigų įdėta į Olimpiadą, Tiek ruoštasi parodyti save pasauliui. Tarsi pasisekė. Ir staiga vienu sprendimu visas moralinis ir politinis kapitalas buvo sunaikintas. Visi įbauginti ir atstumti.“ Pagalvojau, kad šis pastebėjimas gali būti naudingas ir pedagogine prasme. Paklausiau: „Ar jums niekas neprimena Dostojevskio?“ Markas greitai suprato: „Nastasja Filipovna. Ji meta šimtą tūkstančių rublių į ugnį. Dėl ko? Nes jos toks garbės supratimas. Jai nieko negaila. Jai reikia plataus gesto.“
Čia prie mūsų prisijungė studentė Ana: „Tai veikiau panašu į Grušenką, Tokia graži, išsipusčiusi, neatsigrožėsi. O ji sako, kad gali viską tuoj pat mesti ir kaip paskutinė elgeta klajoti gatvėmis. Ar tai taip pat isterija kaip Nastasjos?“
Susimąsčiau. Dauguma ekspertų tvirtina, kad Rusija, įsigydama Krymą, praranda kur kas daugiau. Ji praranda Ukrainą, investicijas, pasitikėjimą, ekonominį stabilumą, savo vietą pasaulio bendruomenėje. Potencialiai praranda ir save, sukurdama precedentą, dėl kurio pati ilgainiui gali pradėti prarasti atskiras teritorijas. Dėl ko tokie nelygūs mainai?
O gal esmė ne Krymo prisijungimas, o grandiozinė savivalė, kurios dydį būsimi praradimai tik paryškins? Kodėl Nastasja Filipovna į ugnį meta didžiulį turtą? Dėl ko atsisako aukštuomenės, kunigaikščio Myškino ir viso turto? Negi tik dėl laukinio Rogožino? Nereikalingas jai Rogožinas – jai reikia save parodyti, maištauti, peržengti visas ribas. Jai reikalinga ne ką nors gauti, bet svarbiau patys praradimai, jai svarbus pats gestas, kuriuo galima viską atmesti. Taip ir Rusijai svarbiausia vienu gestu mesti pasauliui į veidą visa įgytą šlovę. Ekonomistas ar politologas čia neatras pagrindimo. Čia reikalingas Dostojevskis.
Vidurio klasės naikinimas
Rusijos istorijoje jau buvo toks egzistencinis iššūkis, mestas visam pasauliui. Tačiau anuomet ši fantazija, primenanti beprotybę, buvo pagrįsta pseudoracionaliais, materialistiniais argumentais: materialinė bazė, klasių kova, socialistinė revoliucija, proletariato diktatūra, Praėjo dešimtmečiai, kol atsiskleidė visa šio sumanymo fantasmagorija, ir tai, kad jį į priekį varė tik atkakli valia valdžiai: gyventi kitaip nei visi, atmesti sveiką protą ir ekonominį racionalumą, vietoj to įvesti savąją diktatūrą. Tačiau istorinio ir dialektinio materializmo fantomas buvo bent jau panašus į tiesą ir net sugebėjo patraukti vos ne pusę žmonijos kurti komunistinę santvarką. Ilgą laiką daug žmonių tikėjo internacionalizmo, brolybės, laisvės, lygybės idealais ir dėl jų aukojosi. Tačiau palaipsniui aiškėjo, kad į priekį veda ne idealai, bet vienų pyktis ir neapykanta, taip pat kitų baimė.
Įžvalgus savosios epochos įvykių liudytojas Michailas Prišvinas 1930 m. dienoraštyje rašė: „1930 metų sausio 24 diena. Sąžiningas žmogus turėtų būti sukrėstas tos minties, kurią jam bandoma įpiršti kiekvieną dieną: jog patys niekingiausi nusikaltimai, melas, apgaulė, sisteminis žmogaus asmens prievartavimas – visa tai gali ne tik likti nenubausta, bet ir būti neblogu svertu, kuriant visuomenės ateitį.“
Neapykanta kaip istorijos svertas. Beje, kaip pažymi Prišvinas, pačią aršiausią neapykantą sukelia tai, kas, racionaliai žvelgiant, būtų naudingiausia visuomenei.
„Vasario 6 diena. Buožės. Ilgai nesupratau, kodėl taip aršiai puolami būtent „buožės“. Tik dabar supratau tikrąją priežastį: visi jie talentingi žmonės, kurie sugebėjo būti buvusios santvarkos karkasas. Galima sakyti, kad tik dėl to, jog šis karkasas buvo tvirtas, mes iki šiol šiaip taip gyvuojame.
Vietoj „buožių“ įrašykime „kūrybinė klasė“ ir išvysime, jog šiandien įvykiai kartojasi. Nemyli Rusijoje viduriniosios klasės. Tai labai poliarizuotos visuomenės neapykanta bet kokiam centrizmui. Tiesa, yra ir didžiulis skirtumas. Anuomet visaliaudinės neapykantos magma tekėjo per specialius ideologinius kanalus.
Buvo imituojama mokslinė pasaulėžiūra, siūlomi „progresyvūs idealai“ – neapykanta buvo kurstoma neva siekiant kilnių tikslų ir žadant gerovės visuomenę. Šiandien nėra jokios racionaliai atrodančios motyvacijos – tik grynos emocijos. Pyktis apvalo nuo visų prasmingų priemaišų ir nukreipta prieš artimiausią, brolišką tautą. Tai tikrai naujas eksperimentas, jis įgauna naują skonį, pradedama mėgautis pačia neapykanta.