Weapons are the tools of violence;
all decent men detest them.

Weapons are the tools of fear;
a decent man will avoid them
except in the direst necessity
and, if compelled, will use them
only with the utmost restraint.
Peace is his highest value.
If the peace has been shattered,
how can he be content?
His enemies are not demons,
but human beings like himself.
He doesn't wish them personal harm.
Nor does he rejoice in victory.
How could he rejoice in victory
and delight in the slaughter of men?

He enters a battle gravely,
with sorrow and with great compassion,
as if he were attending a funeral

/Lao Tzu/

Solving life's problems without relying on religious hierarchies| by Ajahn Brahm

https://www.youtube.com/watch?v=xIZNqQH1Ghw

Apie karą ir tikrąją Taiką 

šaltinis: http://www.yogi.lt/straipsniai/apie-karus-ir-konfliktus/

Ši kova, keista kova su savimi pačiais, tęsiasi jau daug tūkstančių metų. Žmonės dalinasi ir vis nepasidalina. Tada „pasidalina“ į geriečius ir blogiečius ir ima kovoti. Geriečiai galvoja, kad jie geriečiai, blogiečiai – kad irgi geriečiai. Niekas nenori būti blogiečiais. Gal todėl blogiečių ir nebūna. Kiekvienas karas šventas, abi pusės teisios. Ir abi pusės kaltina viena kita blogiečiais esą. Tačiau galutiniai blogiečiai paaiškėja po vienos iš pusių pralaimėjimo. Todėl ir sakoma, kad „laimėtojai rašo istoriją“.

Jei galvosime į išorę ir išoriškai, niekuomet nerasime tiesos. Nes visos konflikto pusės turi ir laikosi įsikibusios savojo mažo didesnės tiesos fragmento. Tačiau tai juk tik didesnės tiesos atplaiša. Atplaiša, skeveldra negali ilgai gyventi savarankiškai. Ji siekia susijungti su kitomis atplaišomis. Taip po karo neišvengiamai seka taika, kuomet keletas atplaišų susijungia. Net kažkuriai pusei pralaimėjus, jos nešamas tiesos fragmentas niekur nedingsta ir kuo labiau ir dažniau yra neigiamas, tuo labiau maitinamas. Laikui prabėgus, vėl atgyja… Ir taip bėga šimtmečiai.

 Kas pamena, kodėl iš tikro prasidėjo vienas ar kitas karas? Laikas nuplovė ir teisius ir neteisius. Laikas visus išlygina ir seni veteranai, atstovavę priešiškas puses, su nostalgija susitikę prisimena buvusius laikus ir buvusias kovas.

 Taip ir judina mus Gyvenimo Galia: svarbu, kad būtumėm užsiėmę ir judintumėm Žemę suktis. Be mūsų tikrai pražus, sustos! Judiname ir mokslinį – techninį progresą. Kaip žinia, kiekvienas karas, net jei jis šaltasis, paskatina sukaupti tegu ir paskutinius resursus pergalei, paaukoti paskutines kelnes. Žinoma, tai niekada nebūna valdžios kelnės, o jos nuskurdintų žmonių. Tačiau kam tai gali rūpėti, kai sprendžiasi pasaulio galingųjų geopolitiniai ginčai?

 - Mes priversime jus suprasti, priversime jus suvokti savąją laimę, priversime būti laimingais, – sako valdantieji valdomiesiems.

 Ir iš visų pusių pasipila propagandos kruša. Neduokdie nesutiksi su generaline linija. Būsi pavadintas kosmopolitu, homofobu, nacionalistu, fašistu, komunistu, kapitalistu – priklausomai nuo situacijos ir atstovaujamos „teisybės“.

 Visa tai dalinės tiesos. O trūksta, rodos, tiek nedaug: prisiminti tai, ką esame kiek primiršę – sakmę apie savo tikruosius Namus, kuriuose nėra konfliktų ir gyvulinės konkurencijos, o yra meilė, draugystė ir bendrumas-bendradarbiavimas. Yra buvimas bendruose darbuose kiekvieno iš mūsų ir visos Motinos Žemės ir net visos Visatos (net jei tai atrodo per daug  ) labui.

 Tai ypač aiškiai matyti dabar – kai konkurentai žvangina ginklais ir įrodinėja savo „teisumą“. Nėra tokioje išorėje jokios tiesos, o glūdi ji žmogaus viduje. Bet baisu valdžią turintiems į vidų pažvelgti, todėl ir sukasi išorėje, konfliktus kurdami, kad nuobodu nebūtų jų neramiems proteliams. Ir didelis jų palaikymo būrys, vieną ar kitą “teisybę” atstovaujančių.

 Mažai kas siekia pakeisti save – o tiek daug pasaulį keičiančių. Vienas Rytų išminčius yra pasakęs – tik žmonių vidinių reformų suma sukuria tvarią išorinę reformą.

 Norite gyventi pasaulyje be konfliktų? Išraukite konfliktą iš savo širdies, su šaknimis. Norą neigti, priešintis, nugalėti, įsigalėti, visad likti teisiu. Norą gerinti savo gyvenimo sąlygas, neatsižvelgiant į kitų, šalia esančių žmonių, poreikius. Atskirkite norus nuo tikrųjų poreikių. Dideli karai visad prasideda nuo mažų dalykų: nuo karų šeimose, darbo kolektyvuose, bendruomenėse. Nuo laukinės gyvulinės konkurencijos, kuri, atseit, skatina ekonomiką. Ekonomiką gal ir skatina. Tačiau laimę ir pilnatvę atima. Norim gyventi “sveikos ekonomikos” šalyje, tačiau patys nesveiki ir nelaimingi? Įdomu…

 - Nieko naujo po saule, – tyliai taria Senojo Testamento Pamokslininkas, – kas buvo, tas vėl bus; kas padaryta, tas vėl bus daroma. Nieko naujo nėra po saule… Praeities įvykiai užmirštami, o ir vėliau būsiančiųjų nebeatsimins tie, kurie gyvens po jų… Aš mačiau viską, kas darosi po saule, ir supratau, kad tai tuštybė ir vėjo gaudymas. Kas kreiva, negalima ištiesinti, ir ko nėra, negalima suskaičiuoti…

 Ir vis tik yra vilties. Gal pradžioje ne visiems, gal saujelei, tiems, kas susivoks ir patys ims keistis, nelaukę komandos iš viršaus. Tuomet susivokę ir suradę savo dvasinį centrą ims žadinti kitus, giliai įmigusius. Kad tik audra jų nenušluotų, kad tik gyventų… meldžiuos.

 O dabar… užmerkime akis, giliai įkvėpkime ir iškvėpkime, taip tris kartus. Suraskime šerdį, centrą iš kurio viskas išeina, viskas prasideda. Tai kelio į vidinę taiką pradžia. Ilgas kelias ir sunkus, tačiau tik tų kelių visuma gali sukurti tvarią taiką mūsų Žemėje.

R.G.Narajanas

P.S. Taip Mokytojai kalbėjo:

 „Kai ištari „draugas“, – šėtonas tą pat akimirką atkartoja – „priešas“… Tai yra priešybių pasaulis. Jis maitinasi priešybių sukuriama energija. Pradedant fizikiniais reiškiniais, baigiant žmogiškaisiais poelgiais. Į kuriuos veda mintys. Nesuvaldytos kuria chaosą, suvaldytos – kalėjimą (tvarką).

 Žmogus visada, visą laiką turi būti užimtas. Ši Jėga to siekia ir kiekvienam pasiūlo pagal poreikį. Vienas renka pašto ženklus, kitas uždirba milijonus biržose, trečias ieško nušvitimo. Visi jie labai užsiėmę. Taip užsiėmę, kad neturi laiko sustoti ir pažvelgti į save bei supantį pasaulį. Šis užimtumas generuoja energiją (Ka-Ra), kurios šiam pasauliui ir reikia.

 Sustokite ir pažvelkite. Šis pasaulis veikia lyg automobilio akumuliatorius. Uždara sistema, turintį teigiamą (+) ir neigiamą (-) krūvius. Jie susitinka ir tarpusavio sąveikoje (kovoje), sukuria energiją. Palikti pasaulio – akumuliatoriaus beveik neįmanoma. Kiekvienas veiksmas kažkur kitur generuoja savo priešybę. Pliuso ir minuso visada bus po lygiai, tik jų buvimo proporcijos konkrečioje vietoje nuolat kinta ir nėra jokios fronto linijos.

 Sąmonėkite. Klausimas tik vienas – jūsų sąmonės būsena. Neužduokite klausimų būdami žemumoje – lipkite į kalną, dalis klausimų patys atkris. Dabar jūs negalite padėti šiam pasauliui. Ir jam tikrai nereikia jūsų pagalbos. Sąmonėkite, šlovinkite Viešpatį. Atsargiai prašykite sąmoningumo – supratimo. Kai šydai nukrinta – Būtis spindi ryškia balta šviesa.

 Pasaulis visuomet buvo ir, matyt, pasiliks, nežinojimo ir aistrų nelaisvėje. Nes tokios žaidimo taisyklės. Kalbame tiems, kas jau ėmė susivokti. Kas tampa Stebėtoju… Visur yra Dievas. Kalnų paukščiai pakyla aukštai ir sklando virš snieguotų viršūnių. Tai jų paskirtis. Taip jie atneša Gėrį, Grožį ir Pusiausvyrą – harmoniją į šį pasaulį – akumuliatorių. Tapkite šiais paukščiais ir aukštesnysis tikslingumas bus jums atvertas, kaip praktinė patirtis. OM“

Ko aš išmokau

Pamokos, kurias gavau per septynioliką metų, praleistų Krišnos sąmonės judėjime

Steven J. Gelberg

Iš prigimties esu linkęs būti entuziastingai nusiteikęs dėl ko nors, kas mane žavi, o ne kritikuoti kažką, ko nemėgstu. Kadangi nesu kovingas ar kerštingas, rašydamas šį esė kartais jausdavausi šiek tiek „blogietiškai“. Kaip bebūtų, tai yra ganėtinai aštri kritika. Tačiau tikiu, kad mano motyvai yra nuoširdūs ir ketinimai geri. Šį savotišką esė sukūriau verčiamas troškimo išanalizuoti ir geriau suprasti motyvus, paskatinusius mane pašvęsti septyniolika gražiausių savo jaunystės metų (nuo 18 iki 35) krišnaitų judėjimui, bei pasidalinti savo mintimis su plačiąja publika.

Asmeniškai nėra daug dalykų, dėl kurių aš turėčiau jausti nuoskaudą ar pyktį Krišnos sąmonės judėjimui už šiuos septyniolika metų. Lyginant su dauguma judėjimo narių aš turėjau gana daug autonomijos dėl savo darbo pobūdžio ir su juo susijusio prestižo. Tačiau nepaisant šio privilegijuoto statuso aš buvau visiškai integruotas judėjimo narys ir praėjau tą patį atsivertimo ir visiškos transformacijos procesą, kaip ir visi kiti. Mano atsidavimas „Krišnos sąmonei“ buvo absoliutus ir aš buvau pasišventęs jai visa savo esybe.

Jei kas nors iš to, ką parašysiu, įžeis žmones, susijusius su Krišnos sąmonės judėjimu, jai gimingomis organizacijomis ar induistine tradicija apskritai, aš prašau jų atleisti, tačiau taip pat prašau, kad atsivertų šioms mano mintims ir pamąstytų, ar kas nors iš čia parašytų dalykų neantrina jų pačių asmeniniams pamąstymams.

Skaitytojai nesunkiai pastebės, kad tai nėra vien tik Krišnos sąmonės judėjimo kritika, tačiau platesnė daugelio vad. „sektų“ (ar „naujųjų religinių judėjimų“) analizė. Nors mano pagrindinis tikslas yra geriau suvokti savo paties atsivertimo ir pasišventimo šiam judėjimui motyvus, tačiau platesnis šio rašinio užmojis yra suprasti, kas priverčia žmones pasinerti į fundamentalistinę, autoritarinę religinę organizaciją, reikalaujančią karšto religingumo bei visiško atsidavimo. Šios mano „pamokos“  atkartoja daugelį įžvalgų, kurias jau yra patyrę terapeutai, dirbantys su buvusiais sektantiškų grupių nariais, o taip pat tokias grupes tyrinėjantys psichologai, sociologai, religijos istorikai bei socialiniai kritikai. Aš neabejoju, kad daugelis to, ką pasakysiu, atkartos patirtį žmonių, praleidusių didelę savo gyvenimo dalį sektantiškoje aplinkoje. Aš taip pat paliesiu gilesnius filosofinius klausimus apie amžinus žmogaus dvasinius poreikius ir taip pat aptarsiu reiškinį, kai karštas žmogaus troškimas peržengti visas ribas siekiant dvasinio nušvitimo ar išsigelbėjimo dažnai būna panaudojamas apsišaukėlių savanaudiškų religinių lyderių bei institucijų saviems tikslams.

Tačiau galiausiai visi šie apmąstymai ir analizė remiasi geriausiais ir patikimiausiais mokytojais: mano asmenine patirtimi ir gilia introspekcija. 

Šį savo darbą aš suvokiu kaip nuolat besitęsiantį, todėl nuoširdžiai laukiu atsiliepimų iš visų susidomėjusių skaitytojų, koks bebūtų jų požiūris. Aš priimu konstruktyvią kritiką ir esu visada pasiruošęs tobulinti savo mąstymą, ir reikalui esant, peržiūrėti tai, ką esu pasakęs. Mane galima pasiekti adresu gelberg@earthlink.net

Pirmąją savo dieną ašrame aš sužinojau, kad kartodamas Hare Krišna mantrą ir intensyviai kontempliuodamas Krišnos atvaizdą aš galiu numalšinti mane kankinantį egzistencinį nerimą. Pakerėtas didelio Krišnos atvaizdo, kabančio ant šventyklos sienos, aš stovėjau prieš jį ir norėjau tiesiog įeiti per jį, tarytum per magiškus vartus, į nuostabų dvasinį pasaulį.

Iš atsidavusiųjų aš sužinojau, kad Krišna yra realus, ir kad tapęs jo atsidavusiuoju aš galiausiai sugrįšiu ir amžinai liksiu tame spalvingame ir be galo gražiame pasaulyje, pavaizduotame šiuose indiškuose paveiksluose.

Aš pamačiau, kad tarp hipių paplitusiai visuomenės kritikai, tvirtinančiai, kad vad. „normali“ visuomenė yra brutali ir absurdiška, o visiems priimtina realybė – niekas daugiau, kaip „organizuota beprotybė“, tobulai antrino ISKCON‘e (Tarptautinėje Krišnos Sąmonės bendrijoje) vyraujanti negailestinga materialaus pasaulio, kaip tamsos ir iliuzijų viešpatijos kritika. Aš pastebėjau, kad beveik visi Krišnos šventyklos gyventojai atėjo čia iš hipių ir kontrkultūros judėjimų.

Aš sužinojau iš atsidavusiųjų, kad ramybė, išmintis, meilė ir palaima, kurias aš bandydavau pasiekti LSD ir kitų sąmonę plečiančių „eliksyrų“ pagalba, yra nesunkiai pasiekiami tiesiog čia, ašrame.

Aš sužinojau, kad galėsiu visa tai pasiekti tik tuo atveju, jei visiškai atmesiu savo senąjį materialųjį „aš“ ir visiškai priimsiu naują („savo tikrąją“) tapatybę kaip Krišnos tarnas.

Aš sužinojau, kad tapdamas Krišnos atsidavusiuoju, aš būsiu išlaisvintas nuo nepakeliamos dvasinės sumaišties, kilusios dėl daugybės metų bevaisių filosofinių paieškų; kad protas šitaip priėjęs liepto galą gali pasiekti ramybę ir palaimą visiškai pasinėręs ir gražią dvasinę fantaziją. Koks palengvėjimas!

Aš išmokau skustis galvą, apsivilkti dhotį (oranžinį indišką rūbą), valyti Krišnos šventyklą, groti cimbolais giedant Hare Krišna mantrą, atitraukti savo protą nuo materialių minčių giedant ir studijuojant guru Prabhupados knygas.

Kartu su begale kitų nurodymų, susijusių su kasdieniu gyvenimu, aš sužinojau, kad negalima naudoti tualetinio popieriaus po „išmatų pašalinimo“ (tokį terminą reikėjo vartoti). Aš tai sužinojau pačią pirmą dieną ašrame. Nuėjęs į tualetą atlikti „didelį reikalą“ ir pamatęs, kad nėra tualetinio popieriaus, garsiai paklausiau ko nors esančio netoliese kur būtų galima jo rasti. Kažkieno balsas man atsakė, kad naudoti tualetinį popierių yra nehigieniška (tai yra „mozojimo metodas“) ir kad teisingas metodas apsivalyti yra naudoti vandenį ir pirštus.

Aš pastebėjau, kad kai kurie jauni žmonės, nesugebantys funkcionuoti „realiame“ pasaulyje dėl įvairiausių psichologinių problemų (nuo depresijos iki psichozės) atrado prieglobstį ašrame. Tai buvo iš dalies dėl to, kad psichologiniai nukrypimai čia buvo kažkiek toleruojami, remiantis filosofija, kad žmonių beprotybė yra natūralus gyvenimo beprotiškame materialiame pasaulyje produktas, ir kad Krišnos sąmonė gali išgydyti bet kokią ligą. Aš pastebėjau, kad kai kurie iš šių prieglobsčio ieškotojų gana gerai adaptuodavosi ašramo socialinėje struktūroje, netgi laikui bėgant tapdavo įgudusiais ir produktyviais darbuotojais šioje saugioje ir reglamentuotoje sistemoje.

Aš pamačiau, kad tai taip pat galiojo jauniems žmonėms, patiriantiems laikiną psichologinę-dvasinę krizę, iš dalies dėl to, kad atsidavusieji į dvasinę sumaištį bei psichologines krizes žiūri kaip į palankią situaciją radikaliai dvasinei transformaciai (Krišnos plano dalis). Paskatintas ISKCON‘o antipasaulietinės ir anti-ego filosofijos, dvasinių problemų prislėgtas konvertitas jaučia, kad atmesti savo senąjį, netobuląjį „aš“ yra teisingas veiksmas ir tai geriausia pasiekti atsiduodant Krišnai.

Taigi, aš sužinojau, kad aš pats galiu pabėgti iš pragariškų savo proto labrintų ir nusikratyti sumaišties ir nerimo naštos tiesiog palaipsniui paleisdamas savo senąjį ego ir atsiduodamas naujai, gražiai ir spindinčiai super-realybei.

Nesvarbu, kaip tai galima bandyti paaiškinti ar paneigti, aš patyriau, kad egzistuoja slėpininga jėga Hare Krišna mantros, ar bet kokios kitos į mantrą panašios maldos formulės kartojime, t.y. meditacinėje praktikoje, kuri vienokia ar kitokia forma egzistuoja visose pagrindinėse religinėse tradicijose.

Tačiau aš taip pat supratau, kad ši palaima, patiriama medituojant, gali būti panaudota kaip kontrolės būdas, pririšantis pasekėją prie konkretaus dvasinio kelio, institucijos ar guru.

Aš patyriau, kad su grupe savo tikėjimo išpažinėjų išėjus giedoti sanskrito mantrų į bet kokio miesto gatves paprastai sulaukiama iš aplinkinių šitiek nesupratimo, pašaipų ar net atviro priešiškumo, kad neišvengiamai būni priverstas atsitverti nuo jų nematoma siena, kuri tampa beveik neįveikiama.

Aš patyriau, kaip du artimi žmonės, sėdintys šalia vienas kito, gali gyventi visiškai skirtingose kognityvinėse visatose. Kai aplankiau savo tėvų namus pirmą karta tapęs Krišnos atsidavusiuoju (skusta galva ir dėvintis oranžinius indiškus rūbus), mano mama su siaubu žiūrėjo kaip aš jos namuose atlikinėjau induistinę arati ceremoniją vardan jos dvasinės gerovės.

Aš pajutau skonį, ką reiškia dalyvauti šventoje misijoje gelbėti visuomenę, šviesti pasaulį, baigti visas pasaulio kančias; pajutau kaip nuostabu yra pakilti virš kasdienybės ir vesti žmoniją į dvasines aukštumas, kaip nuostabu jaustis visuomenės reformatoriumi, revoliucionieriumi, gerų naujienų nešėju, dangaus karalystės žemėje šaukliu.

Aš suvokiau, kad egzistuoja gilus žmogiškas troškimas ar netgi poreikis jaustis pranašesniu už kitus ir kad šis poreikis geriausiai būna patenkinamas, kai gauni nuolatinius aukščiausių Visatos autoritetų užtikrinimus, kad tu (ir tavo bendraminčiai) esate pranašesni už visus kitus Žemės gyventojus ir kad šis akivaizdus faktas taptų matomas visiems, jei tik jie atvertų akis.

Aš sužinojau, kad „materialusis“ pasaulis, t.y. pasaulis už Krišnos šventyklos ribų, tėra didžiulis pragaras, nuodėmės ir beprotybės karalystė. Aš sužinojau, kad bet kokia šiam teiginiui prieštaraujanti idėja tėra iliuzija, Majos triukas, kuriuo ji bando mane atitraukti nuo Krišnos mylinčios globos.

Aš sužinojau, kad norint vėl nebūti įtrauktam į išorinį pasaulį, reikėjo nuolat sau pačiam ir vienas kitam priminti koks iš tikrųjų blogas ir niekingas yra šis pasaulis. Aš išmokau įdėmiai klausytis rytinių paskaitų šventykloje, kuriose vyresnieji bendrijos nariai dažnai mėgdavo pažerti ištisą litaniją materialaus gyvenimo siaubų. Aš pats įsigudrinau  atrasti vis naujus ir išradingus būdus apibūdinti neatsidavusiojo puolusią prigimtį, rinkdamas vieną pavyzdį po kito, vieną istoriją po kitos, vieną pamoką po kitos, vieną įrodymą po kito, įliustruojantį kokia beprotybė yra nebūti Krišnos atsidavusiuoju ir ISKCON‘o nariu. Šios pratybos ne tik suteikdavo būtinus kasdieninius skiepus prieš Mają, tačiau taip pat ir stiprų emocinį ryšį bei artumą su kitais bendruomenės nariais.

Aš sužinojau, kad bet kas, kritikuojantis ISKCON‘ą yra demonas. Kas gi kitas, jei ne demonas, norėtų kritikuoti kažką tokio tyro ir švento kaip Krišnos sąmonė?

Aš sužinojau, kad bet kokia kritika, net jei ji buvo gerai argumentuota bei pagrįsta, neturėjo absoliučiai jokios vertės, jei ji ateidavo iš mėsą valgančių bei seksu užsiimančių „neatsidavusiųjų“. Ką gi jie iš viso išmano kad galėtų mus kritikuoti?

Aš sužinojau, kad koks švelnus, geraširdiškas, sąžiningas ar moralus žmogus bebūtų, jei jis nėra Krišnos atsidavęs, jis automatiškai yra nusidėjėlis, kurio reikia vengti kaip ugnies. Net ir bendravimo su savo šeimos nariais bei ankstesniais draugais reikėjo vengti kiek tik įmanoma tam kad pats nuo jų „neužsiterštum“, ar „neužsidegtum“, kadangi bendravimas su „neatsidavusiais“ mūsų šventraščiuose buvo lyginamas su savanorišku įžengimu į ugninį narvą.

Aš daug sužinojau apie senovinę indišką dvasinę tradiciją, savo žavesiu, gilumu ir sudėtingumu nenusileidžiančią bet kuriai kitai autentiškai pasaulio religijai, tačiau kuri man buvo pristatyta per nebrandžios, sektantiškos ir agresyviai misionieriškos religinės organizacijos ideologinį filtrą.

Aš patyriau, kad bet kokia, net ir pati seniausia, giliausia ar intelektualiai rafinuočiausia gyvenimo filosofija gali būti suprimityvinta ir paversta nuvalkiotų teiginių, lozungų bei formulių kratiniu, skirtu neišprususių žmonių vartojimui.

Aš sužinojau, kad šitokioje kelių daugybėje, su kuria susiduria eilinis dvasinis ieškotojas, aš buvau be galo laimingas atradęs patį tobuliausią iš jų visų. Aš sužinojau, kad norint pažinti Dievą neužtenka būti induistu, tačiau reikia būti induistu – vaišnavu. Be to, reikia būti ne bet kokiu vaišnavu, bet Čaitanjos linijos vaišnavu. Toliau reikia būti „teisingos“ Čaitanjos linijos atšakos nariu, t.y. tos, kurią pradėjo Bhaktisiddhanta Sarasvatis, t.y. mūsų guru Prabhupados dvasinis mokytojas. Ir netgi tada reikėjo labai atsargiai žiūrėti į Bhaktisiddhantos dabartinius pasekėjus (nepriklausančius ISKCON‘ui), kadangi dauguma jų buvo dėl vienos ar kitos priežasties nepriimtini. Taigi, tam, kad pasiektum dvasinę tobulybę, buvo būtina tapti ISKCON‘o įkūrėjo Prabhupados mokiniu. Ir netgi tada reikėjo atsiriboti nuo įvairių devintąjame dešimtmetyje atsiradusių atskilėlių ir „eretikų“ grupelių tarp Prabhupados mokinių.

Aš sužinojau, kad net ir ISKCON‘o prieglobstyje reikėjo saugotis atsidavusiųjų, turinčių „eretiškas“ idėjas  (bei pranešti apie tokius paklydėlius dvasinei vyresnybei). Negana to, Majos kerų dėka, klaidingos mintys gali patekti į mano paties protą. Šitokios pavojingos mintys turėjo būti atpažintos, identifikuotos ir pašalintos studijuojant Prabhupados knygas, kurios galų gale tėra vienintelis visiškai patikimas ir tobulas žinių šaltinis visatoje.

Aš sužinojau, kad abejoti guru žodžiais reiškia rizikuoti pačiu savo gyvenimu. Tokias mintis reikėjo tieisog vyti lauk iš galvos.

Aš sužinojau, kad turiu daryti viską, ką tik galiu, kad nebūčiau nuviliotas nuo šio saugaus auksinio kelio. Bet kokios idėjos, pasiūlymai, argumentai ar įrodymai, prieštarauuantys „tiesai“, turėjo būti iš karto atmesti net nesvarstant tam kad nuodėmės ir iliuzijos jėgos tose idėjose nesusisiektų su nuodėmės ir iliuzijos jėgomis  esančiomis manyje.

Metams bėgant aš įsitikinau, kad beveik neįmanoma mechaniškai perkelti religinę tradiciją iš vienos kultūros į kitą. Kad ir kaip nuoširdžiai būtų stengiamasi išlaikyti jos kultūrinį ir dvasinį veidą, tradicija neišvengiamai būna iškreipiama radikaliai kitokios kultūros prizmės ir šiame procese dažnai negrįžtamai deformuojama.

Aš pamačiau, kad tokios pastangos būna dar labiau komplikuojamos, jei ši dvasinė kultūra pateikiama kaip elitistinė vienuoliška bendrija, propaguojanti pasaulį atmetančią ideologiją.

Aš sužinojau, kad tokia „transplantuota“ svetima religinė kultūra, pateikta kaip pasaulį atmetantis vienuoliškas ordinas, natūraliai generuos didelę įtmpą tarp savęs ir aplinkinės kultūros, taip priversdama save priimti gynybinę poziciją bei pasitraukti dar giliau į savo institucinį kiautą.

Taigi, aš patyriau kaip tradicinė religija, kurią praktikuoja milijonai žmonių Indijoje ir kurią pagarbiai studijuoja mokslininkai visame pasaulyje, gali tokios nesėkmingos kultūrinės transplantacijos bei socialinės transformacijos dėka tapti destruktyvia sekta, sukuriančia nesveiką bei išnaudotojišką aplinką savo nariams.

Aš sužinojau, kad riba, skirianti nuolankumą ir pažeminimą yra labai neryški.

Aš pamačiau, kaip net ir gerai išsilavinę, intelektualiai subtilūs bei liberalūs žmonės gali tapti konservatyvios fundamentalistinės ideologijos apologetais.

Aš taip pat pamačiau, kaip anksčiau buvę socialiai sąmoningi, politiškai progresyvūs žmonės gali tam tikrose salygose būti visiškai laimingi gyvendami autoritarinėje, hierarchiškoje, rasistiškoje ir seksistinėje socialinėje struktūroje.

Aš pamačiau, kaip tikras ir nuoširdus dvasingumo troškimas priverčia protingas, išsilavinusias ir save gerbiančias moteris savanoriškai priimti idėją, kad jos yra iš prigimties žemesnės būtybės už vyrus, kad jų smegenys yra mažesnės, negu vyrų, kad jos yra dvasiškai silpnesnės už vyrus, kad dėl to turi būti visada vyrų kontroliuojamos ir jų natūrali padėtis yra vyrams tarnauti (nekalbant jau apie tai, kad jos yra iš prigimties vaikiškos, neatsakingos ir geidulingos).

Nepaisant to, kad asmeniškai aš visada būdavau geros nuomonės apie moteris, aš sužinojau, kad jos iš tiesų yra dvasinio gyvenimo priešai, ne vien dėl to, kad vien jų buvimas šalia sukelia vyrui geismą, tačiau ir dėl to, kad jos yra žemesnės būtybės, iš prigimties linkusios į geidulingumą. Iš tiesų moterys yra majos (šio pasaulio iliuzinės energijos) įsikūnijimas, todėl privalo nuolat dengti visą savo kūną.

Silpnumo momentais aš pastebėdavau geismingumą net ir nuo galvos iki kojų apsidangsčiusių moterų veiduose, delnuose, pėdose ar net jų indiškų sarių klostėse.

Aš sužinojau, kad pats blogiausias dalykas, koks tik gali nutikti žmogui, einančiam dvasiniu keliu, yra „neleistinas seksas“ (taip buvo vadinamas bet koks seksas, išskyrus su sutuoktiniu, siekiant pradėti vaikus, kurie būtų auklėjami Krišnos sąmonės dvasioje). Aš sužinojau, kad seksas užraukia Dievo nemalonę ir užkerta bet kokį kelią į dvasinį tobulėjimą.

Aš sužinojau, kad koks geras ar padorus žmogus neatrodytų, jei jis užsiima „neleistinu seksu“, jis yra ne ką geresnis už beždžionę. Tie, kurie pataikauja savo geismams, yra nuodėmingi, nešvarūs ir pasmerkti nesibaigiančiam kentėjomui.

Aš patyriau, kad nepaisant mano nuoširdžių pastangų tapti idealiu celibato besilaikančiu vienuoliu, fiziškai ir emociškai atspariu moterų kerams, aš taip ir nesugebėjau tokiu tapti. Visada jaučiau žavesį moterimis ir supratau, kad turėčiau sąmoningai tapti užkietėjusiu mizoginiku, jei noriu pasiekti šitokį emocinį šaltumą ir atsiribojimą. Tačiau tai prieštaravo mano giliausiai prigimčiai ir sveikam protui. Man iš principo buvo nepriimtinas ciniškas teiginys, kad platoniška draugystė tarp vyro ir moters nėra įmanoma ir kad tokie santykiai visada turi seksualinį motyvą arba seksualinį rezultatą.

Nors aš pats neturėjau vaikų ir niekaip nebuvau susijęs su vaikų auklėjimu, aš sužinojau iš savo guru mokymų, kad vaikams yra geriausia, kai juos, sulaukusius penkių metukų, atskiria nuo tėvų ir apgyvendina specialiuose ISKCON‘o internatuose, nes taip yra susilpninami kūniškais giminystės ryšiais paremti sentimentai, kurie yra kenksmingi jų dvasiniam tobulėjimui. Aš tikėjau, kad Krišnos atsidavusiųjų vaikučiai, augantys šiose dvasinėse mokyklose, yra laimingi maži šventieji. Aš net nenutuokiau, kad kai kuriose iš jų vaikai būdavo sistemingai mušami ir seksualiai prievartaujami. Šis siaubingas ir jokio pateisinimo neturintis faktas (kartu su judėjimo vadovų bandymais jį paslėpti) labiau negu bet kuris kitas verčia mane gėdytis savo ilgo bendravimo su Krišnos sąmonės bendrija.

Padedamas asketiškų ir meditacinių praktikų, egzistavusių žymiai anksčiau, negu atsirado dabartinis Krišnos sąmonės judėjimas, aš patyriau, kad valdant ir tobulinant savo protą galima padidinti savo intuicijos ir suvokimo gebėjimus. Kaip šie psichologiniai ir dvasiniai sugebėjimai yra taikomi socialiniame kontekste (geriems ar blogiems tikslams), tai jau kita kalba.

Aš patyriau, kad žmogaus gebėjimas save apgaudinėyti yra beribis, be galo kūrybingas, prie visko prisitaikantis, stulbinančiai subtilus ir sudėtingas.

Aš sužinojau, kad autentiškas dvasingumas gali daugeliu sudėtingų ir nenuspėjamų būdų susimaišyti su žemiausiomis žmogiškomis motyvacijomis bei siekiais.

Vėliau aš sužinojau, kad daugumą šių dalykų įmanoma išmokti ir už Krišnos sąmonės judėjimo ribų ir kad žmonės visur ir visose aplinkybėse linkę bijoti radikalios laisvės, todėl tvarko savo gyvenimus ir bendruomenes tokiu būdu, kad gyvenimas jaustųsi esąs paprastesnis, saugesnis ir lengviau kontroliuojamas.

Aš sužinojau kaip „gelbstint sielas“ galima suderinti atrodytų nesuderinamus mizantropijos ir užuojautos jausmus.

Aš sužinojau, kad visi žmonės, kurie nėra mūsų judėjime, neturi jokio supratimo apie tikrovės prigimtį ir kad mūsų didžiulė atsakomybė yra juos šviesti ir jiems vadovauti.

Aš sužinojau, kad tarnystė Krišnai yra aukščiau už žemišką moralę ir etiką. Tam, kad įtikinti žmones nusipirkti mūsų organizacijos knygą ar bet kokį kitą produktą (ir taip išvilioti iš jų pinigus), mums buvo leista sakyti ar daryti bet ką. Aš taip pat sužinojau, kad nežiūrint viso išorinio panašumo, tokie veiksmai jokiu būdu nėra laikytini apgaule ar sukčiavimu, kadangi mes tokiais veiksmais įgyvendiname aukštesnius dvasinius įstatymus ir taip iš tikrųjų suteikiame malonę šiems žmonėms.

Aš taip pat suvokiau, kad aukų rinkimas ar knygų platinimas gatvėse nėra mano pašaukimas. Man nepatiko kaišioti aukų dėžutę praeiviams, bandyti jiems įsiūlyti mūsų knygas, žurnalus ar smilkalus, vaikčioti nuo durų iki durų kaip kokiam Jehovos liudytojui ar mormonui ir apskritai įkyrėti žmonėms. Todėl aš pasistengiau kiek galima greičiau nusišalinti nuo tokios veiklos ir užsiėmiau man daug malonesniais ir priimtinesniais darbais ISKCON‘e.

Aš sužinojau, kad gyvūnai taip pat yra jaučiančios būtybės, turinčios dvasinę esmę ir todėl mes jiems neturėtume kelti nereikalingų kančių. Už šią pamoką aš iki šiol esu dėkingas ir iki šiol esu vegetaras.

Aš išmokau oratorystės meno. Būdamas Krišnos sąmonės judėjimo viešųjų ryšių atstovu aš skaičiau paskaitas šimtuose mokyklų ir universitetų, vedžiau užsiėmimus suaugusiems, dariau prezentacijas daugelyje akademinių bei tarpreliginių konferencijų. Kad ir kaip aš dabar vertinčiau savo tuometinių pranešimų turinį, aš įgijau vertingų įgudžių kaip mokytojas ir oratorius ir dabar laisvai jaučiuosi kalbėdamas prieš bet kokio tipo ar dydžio auditoriją.

Aš įgijau humanitaro įgūdžių. Būdamas ISKCON‘o „ambasadoriumi“ akademiniame pasaulyje būdavau kviečiamas daryti pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose. Nepaisant to, kad įstodamas į ISKCON‘ą mečiau mokslus po pirmo kurso, ši praktika man suteikė neformalią humanitarinių mokslų specialisto kvalifikaciją. Šiuos įgūdžius aš išlavinau ne dėl to, kad buvau ISKCON‘o atsidavusiuoju, bet nepaisant to, kadangi tam reikėjo atidaus, bešališko, kritiško mąstymo. Ši mano akademinė veikla prisidėjo prie to, kad su laiku aš nusivyliau ISKCON‘u dėl jo intelektualinio sektantiškumo bei nesąžiningumo.

Verčiamas savo, kaip ISKCON‘o atstovo akademiniame pasaulyje vaidmens, aš įgijau neformalų išsivavinimą gretinamosios religijotyros, religijos sociologijos bei psichologijos srityse, kas labai pasitarnavo mano akademinei karjerai, kurią pradėjau po to, kai palikau šią organizaciją.

Turėdamas reguliarų priėjimą prie judėjimo lyderių ir guru, pamačiau jų asmeninio gyvenimo užkulisius. Suvokiau, kad viešai rodoma dvasingo žmogaus persona gali būti viso labo tik dirbtinė kaukė ar vaidinimas, kada pakeičiamas netgi balso tembras ir fizinė laikysena – panašiai kaip imperatorius pakeičia savo laikyseną išeidamas iš savo privačių apartamentų į balkoną kreiptis į minią pavaldinių.

Suvokiau, kad valdžia yra narkotikas, kuris žlugdo asmenybę, o absuliuti valdžia žlugdo absoliučiai. Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje liko mažai vietų, kur galima būtų stebėti absoliučią valdžią iš arti, todėl autoritarinės sektos aplinka yra puiki laboratorija stebėti tokius fenomenus – daug geriau negu stidijuoti juos teorinėse paskaitose apie socialinės kontrolės mechanizmus. Kartais netgi juokais pasiūlau studentams, norintiems rimtai studijuoti sociologiją, praleisti keletą metų kokioje nors sektoje.

Suvokiau, kad profesionalūs kovotojai prieš destruktyvias sektas yra gana naivūs, bandydami atskirti „tikras“ religijas nuo „netikrų“. Bet kokie jų pasitelkiami argumentai, kurie bando aiškiai atskirti „tikrą religiją“ nuo „sektos“ yra melagingi ir remiasi vien tik jų sąmoningu nenoru matyti tiesą ir intelektualiu nesąžiningumu. Bet koks šventumo pasireiškimas žmogaus gyvenime gali būti suteptas žmogiškųjų ydų bei netyrų motyvų, o bet kokios institucijos ir organizacijos nėra apsaugotos nuo korupcijos.

Iš krišnaitų studijuojamų Indijos šventraščių aš sužinojau, kad aplinkinis pasaulis (kaip mes jį suvokiame savo ribotais pojūčiais) yra tam tikra prasme nerealus. Aš ir dabar linkęs tuo tikėti ir manau, kad tai iš esmės yra tiesa, nors turiu šiek tiek kitokį požiūrį tuo atžvilgiu bei vadovaujuosi šiek tiek kitokia filosofija.

Aš sužinojau, kad materialusis pasaulis, arba kitaip tariant žmonių civilizacija, yra žiauri vieta, netinkanti gyvenimui. Bet aš tą žinojau ir iki ateidamas į Krišnos sąmonės judėjimą, kuris niekuo nesiskiria ir nėra joks prieglobstis nuo šio  brutalaus pasaulio.

"THE KINGDOM OF GOD IS WITHIN YOU" CHRISTIANITY NOT AS A MYSTIC RELIGION BUT AS A NEW THEORY OF LIFE

TRANSLATED FROM THE RUSSIAN OF COUNT LEO TOLSTOI
BY CONSTANCE GARNETT
New York, 1894

TRANSLATOR'S PREFACE.

The book I have had the privilege of translating is, undoubtedly, one of the most remarkable studies of the social and psychological condition of the modern world which has appeared in Europe for many years, and its influence is sure to be lasting and far reaching. Tolstoi's genius is beyond dispute. The verdict of the civilized world has pronounced him as perhaps the greatest novelist of our generation. But the philosophical and religious works of his later years have met with a somewhat indifferent reception. They have been much talked about, simply because they were his work, but, as Tolstoi himself complains, they have never been seriously discussed. I hardly think that he will have to repeat the complaint in regard to the present volume. One may disagree with his views, but no one can seriously deny the originality, boldness, and depth of the social conception which he develops with such powerful logic. The novelist has shown in this book the religious fervor and spiritual insight of the prophet; yet one is pleased to recognize that the artist is not wholly lost in the thinker. The subtle intuitive perception of the psychological basis of the social position, the analysis of the frame of mind of oppressors and oppressed, and of the intoxication of Authority and Servility, as well as the purely descriptive passages in the last chapter—these could only have come from the author of "War and Peace."

The book will surely give all classes of readers much to think of, and must call forth much criticism. It must be refuted by those who disapprove of its teaching, if they do not want it to have great influence.

One cannot of course anticipate that English people, slow as they are to be influenced by ideas, and instinctively distrustful of all that is logical, will take a leap in the dark and attempt to put Tolstoi's theory of life into practice. But one may at least be sure that his destructive criticism of the present social and political RÉGIME will become a powerful force in the work of disintegration and social reconstruction which is going on around us. Many earnest thinkers who, like Tolstoi, are struggling to find their way out of the contradictions of our social order will hail him as their spiritual guide. The individuality of the author is felt in every line of his work, and even the most prejudiced cannot resist the fascination of his genuineness, sincerity, and profound earnestness. Whatever comes from a heart such as his, swelling with anger and pity at the sufferings of humanity, cannot fail to reach the hearts of others. No reader can put down the book without feeling himself better and more truth-loving for having read it.

Many readers may be disappointed with the opening chapters of the book. Tolstoi disdains all attempt to captivate the reader. He begins by laying what he considers to be the logical foundation of his doctrines, stringing together quotations from little-known theological writers, and he keeps his own incisive logic for the later part of the book.

One word as to the translation. Tolstoi's style in his religious and philosophical works differs considerably from that of his novels. He no longer cares about the form of his work, and his style is often slipshod, involved, and diffuse. It has been my aim to give a faithful reproduction of the original.

CONSTANCE GARNETT.
January, 1894

PREFACE.

In the year 1884 I wrote a book under the title "What I Believe," in which I did in fact make a sincere statement of my beliefs.

In affirming my belief in Christ's teaching, I could not help explaining why I do not believe, and consider as mistaken, the Church's doctrine, which is usually called Christianity.

Among the many points in which this doctrine falls short of the doctrine of Christ I pointed out as the principal one the absence of any commandment of non-resistance to evil by force. The perversion of Christ's teaching by the teaching of the Church is more clearly apparent in this than in any other point of difference.

I know—as we all do—very little of the practice and the spoken and written doctrine of former times on the subject of non-resistance to evil. I knew what had been said on the subject by the fathers of the Church—Origen, Tertullian, and others—I knew too of the existence of some so-called sects of Mennonites, Herrnhuters, and Quakers, who do not allow a Christian the use of weapons, and do not enter military service; but I knew little of what had been done by these so-called sects toward expounding the question.

My book was, as I had anticipated, suppressed by the Russian censorship; but partly owing to my literary reputation, partly because the book had excited people's curiosity, it circulated in manuscript and in lithographed copies in Russia and through translations abroad, and it evolved, on one side, from those who shared my convictions, a series of essays with a great deal of information on the subject, on the other side a series of criticisms on the principles laid down in my book.

A great deal was made clear to me by both hostile and sympathetic criticism, and also by the historical events of late years; and I was led to fresh results and conclusions, which I wish now to expound.

First I will speak of the information I received on the history of the question of non-resistance to evil; then of the views of this question maintained by spiritual critics, that is, by professed believers in the Christian religion, and also by temporal ones, that is, those who do not profess the Christian religion; and lastly I will speak of the conclusions to which I have been brought by all this in the light of the historical events of late years.

L. TOLSTOI.
YASNAÏA POLIANA,
May 14/26, 1893.

CONTENTS.

I. THE DOCTRINE OF NON-RESISTANCE TO EVIL BY FORCE HAS BEEN PROFESSED BY A MINORITY OF MEN FROM THE VERY FOUNDATION OF CHRISTIANITY

II. CRITICISMS OF THE DOCTRINE OF NON-RESISTANCE TO EVIL BY FORCE ON THE PART OF BELIEVERS AND OF UNBELIEVERS

III. CHRISTIANITY MISUNDERSTOOD BY BELIEVERS

IV. CHRISTIANITY MISUNDERSTOOD BY MEN OF SCIENCE

V. CONTRADICTION BETWEEN OUR LIFE AND OUR CHRISTIAN CONSCIENCE

VI. ATTITUDE OF MEN OF THE PRESENT DAY TO WAR

VII. SIGNIFICANCE OF COMPULSORY SERVICE

VIII. DOCTRINE OF NON-RESISTANCE TO EVIL BY FORCE MUST INEVITABLY BE ACCEPTED BY MEN OF THE PRESENT DAY

IX. THE ACCEPTANCE OF THE CHRISTIAN CONCEPTION OF LIFE WILL EMANCIPATE MEN FROM THE MISERIES OF OUR PAGAN LIFE

X. EVIL CANNOT BE SUPRESSED BY THE PHYSICAL FORCE OF THE GOVERNMENT—THE MORAL PROGRESS OF HUMANITY IS BROUGHT ABOUT NOT ONLY BY INDIVIDUAL RECOGNITION OF THE TRUTH BUT ALSO THROUGH THE ESTABLISHMENT OF A PUBLIC OPINION

XI. THE CHRISTIAN CONCEPTION OF LIFE HAS ALREADY ARISEN IN OUR SOCIETY, AND WILL INFALLIBLY PUT AN END TO THE PRESENT ORGANIZATION OF OUR LIFE BASED ON FORCE—WHEN THAT WILL BE

XII. CONCLUSION—REPENT YE, FOR THE KINGDOM OF HEAVEN IS AT HAND

         "Ye shall know the truth, and the truth shall make you
       free. "—John viii. 32.

         "Fear not them which kill the body, but are not able to
       kill the soul; but rather fear him which is able to
       destroy both soul and body in hell."—MATT. x. 28.

         "Ye have been bought with a price; be not ye the servants
       of men."—I COR. vii. 23.

Izraelio dienoraštis. Apie sirgalius ir teisingumą

Donatas Puslys (www.bernardinai.lt)

Kartais mane suglumina klausimas: „O kurią pusę tu palaikai?“ Suprask, nedelsdamas turiu išpyškinti, kad arba Izraelį, arba palestiniečius. Arba vienus, arba kitus, ir ne kitaip. Rodosi, kad vyktų kokios nors futbolo, krepšinio ar bokso rungtynės, o aš privalėčiau įsirašyti į kurios nors pusės sirgalių gretas. Tada viskas, kas belieka, yra išsidabinti atributika ir aistringai palaikyti „savus“, garsiai švilpti oponentams, juos kartkartėmis iškeikti. Riebiausi žodžiai, aišku, būtų skiriami teisėjui, kuris nevidonas aiškiai švilpia oponentų naudai, jiems atleisdamas visus prasižengimus, o jau mums švilpdamas dėl kiekvienos smulkmenos. Suprask, visi aplinkui yra akli, nesupratingi, o mes vieninteliai regime visą tiesą.

Vieni renkasi palaikyti stipresnįjį, nes jis stiprus. Kiti tuo tarpu stoja silpnojo pusėn vien tik dėl to, kad anas yra silpnas. Taip visi pasidalija į skirtingas sirgalių komandas, kurios dažnai apsižodžiuoja, o kartais ir apsikumščiuoja. Taisyklės, t. y teisingumas, tada nukeliauja kažkur į antrąjį planą, tampa manipuliacijų objektu, o kartais apskritai išnyksta tarsi dūmas.

Tada taip ir norisi sušukti, kad ne, ne, aš nesirenku nei vieno ringo kampo, aš nesu nei vienos, nei kitos pusės sirgalius. Aš stoju teisingumo pusėn. Nesutinku su tais, kurie propaguoja „stipriojo teisę“ argumentuodami, kad jis gali pakilti virš taisyklių, kad jis gali pasitelkti savo jėgą darydamas poveikį arbitrams, kad šie būtų akli ir kurti jo prasižengimams. Nesutinku su visais argumentais, jog stiprusis gali nesiskaityti su silpnuoju, jam primesti savo valią arba apskritai jo nepaisyti.

Tačiau nepatinka man ir „silpnojo teisė“, kai argumentuojama, jog turime stoti silpnojo pusėn vien todėl, kad jis silpnas. Negaliu sutikti su visais tais, kurie bet kokį menką ar šiurkštų neva silpnojo prasižengimą puola teisinti serija argumentų „o bet tačiau“. Suprask, kad ir ką jis padarytų, dėl visko kalta bus kita pusė, o visi prasižengimai tėra tik rezultatas, tik padarinys to, kaip su silpnuoju elgėsi stiprusis. Pagal tokią schemą „silpnasis“ visada yra auka. Pasitelkdami tokius argumentus rizikuojame nusiristi į visišką barbarybę, kai tam, kuris laikomas silpnuoju ar skriaudžiamuoju, apskritai leidžiama žaisti ne pagal taisykles, o polikorektiška naujakalbė bet kuriuo atveju vis tiek randa paaiškinimų jo mundurui išplauti. Taip ir teroristai, žiauriausi žmogžudžiai virsta kovotojais, kurių veiksmus bandoma teisinti aiškinimais, kad juos taip elgtis neva privertė kita pusė. Aišku, dėl visko kalta „okupacija“. Taip šia naujakalbe kalbantys veikėjai savo žodžiais prisideda prie skatinimų nesilaikyti taisyklių, prisideda prie kraujo praliejimo.

Jei ir galiu stoti kieno nors pusėn, tai tik arbitro, t. y. bendrų visuotinių taisyklių, kurios galioja visiems vienodai, pusėn. Tai yra vienintelis matas, pagal kurį vienintelį galime išmatuoti tiek „stiprųjį“, tiek „silpnąjį“. Teisėjas labai retai kada susilaukia simpatijų, universalios normos dažnai yra laikomos varžančiomis, nes dažnas nori matuotis tik pagal savo kurpalį, tačiau šiuo atveju kitos išeities nėra. Visa tai liečia ne tik Izraelį, palestiniečius, lenkus, vokiečius, rusus ar prancūzus. Liečia ir mus pačius, kuriems taip pat yra taikomos šios universalios normos pripažinti ir gerbti kitą, žaisti, remiantis visuotinėmis taisyklėmis. Jų nepaisydami, tampame tik aklais fanatikais, spjovusiais į civilizuotą pasaulį.

Dargi klausimas, kurią pusę renkiesi, perša mintį, kad viskas šiame pasaulyje yra tik nulinės sumos žaidimas. Arba laimi, arba pralaimi. Tokia nuostata nepalieka vietos kompromisui, kuris vienintelis gali būti sprendinys. Kompromisas savo ruožtu reikalauja aukos, be kurios jis apskritai nėra įmanomas. Nepasirengęs ko nors atiduoti, negali tikėtis susitarimo. Šiuo atveju pageidautinas kompromiso rezultatas yra dviejų nepriklausomų Izraelio ir Palestinos sugyvenimas kaimynystėje. Negali rinktis savo kaimynų, tiesiog turi šalia jų ir su jais gyventi, negali tikėtis būti pripažintas, jei nepripažįsti kito. Šiuo atveju kriterijus yra akivaizdus – Palestina negali būti pripažinta, kol jos politiniai lyderiai nepripažins Izraelio teisės egzistuoti.

Kalbėdamas Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose, rabinas Jonathanas Sacksas išmintingai pabrėžė, kad politikoje kompromisas yra įmanomas tik tuomet, kai politinė galia yra sekuliarizuojama. Visa tai reiškia, kad viena pusė privalo atsisakyti ekstremistinės nuostatos, jog reikia grįžti į laiką prieš 1948 metus, kai Izraelio nebuvo, tuo tarpu kiti privalės susitaikyti su tuo, kad miestas, kuriame yra Abraomo kapas, gali atsidurti kitos valstybės teritorijoje. Vieni, jei tik linki gero savo žmonėms, pagaliau kartą ir visiems laikams privalės atsiriboti ir pasmerkti teroristus, nustoti indoktrinuoti savo vaikus nuodinga ideologija, o kiti savo ruožtu turės spręsti nausėdijų plėtros problemą.

Privalome ne aklai palaikyti vieną ar kitą pusę, o žvelgti į tai, kiek vieni ir kiti įgyvendina civilizuotame pasaulyje priimtas taisykles. Viską privalome matuoti pagal universalius idealus, nes priešingu atveju taip ir liksime akli. Svarbiausia būti ne kurios nors komandos, o teisingumo pusėje, net jei ir vertintum savo paties tėvynę. Svarbu būti teisingumo pusėje, net jei už tai tau būtų priklijuota kokia nors skambi etiketė.

Svarbu ne palaikyti kurią nors vieną komandą ir matyti tik jos džiaugsmą ir ašaras. Svarbu matyti visus. Vienų aukos neužgožia kitų aukų, vienų kančia nepaneigia kitų kančios. Negalima leisti, kad aukos taptų paprasčiausiais statistiniais vienetais, kuriais manipuliuotų vienos ar kitos pusės fanatikai. Man skauda dėl visų nekaltų šio konflikto aukų, nepaisant to, ar tai būtų žydai, ar arabai, judėjai, musulmonai ar ateistai. Kiekviena šių aukų buvo asmenybė, kokios niekada daugiau nebebus. Kiekviena jų turėjo vardą, amžių, savo pomėgius, mylimus žmones. Jos yra mūsų visų aukos – unikalūs, nepakeičiami Dievo kūriniai. Kiekviena smurte užgesusi gyvybė yra mūsų visų pralaimėjimas, nusilenkimas mirties, o ne meilės Dievui. Tačiau šis skausmas neatleidžia mūsų nuo klausimo, kodėl. Gailestingumas yra neatsiejamas nuo teisingumo ir atvirkščiai.

Skauda man ir dėl separacinės sienos. Tačiau vis dėlto negaliu sakyti, kad ji nereikalinga. Sakau tik tai, jog negaliu su ja susitaikyti, nes tai reikštų susitaikymą su priešiškumu, atsiskyrimu, tarpusavio nepasitikėjimu. Netikiu, kad ji gali greitai pranykti, tačiau tikiu, jog būtina to siekti dėl žmogiškumo, dėl visų gerovės. Ją nugriauti gali ne akmenys, ne jėga, o tik dialogas, tik kompromisas. Tačiau pagrindinis kompromiso reikalavimas yra žmonės, kurie būtų pasiryžę kažką paaukoti dėl bendro gėrio. Tiesa, negali kalbėtis su tuo, kuris nė nepripažįsta tavo teisės egzistuoti. Nuo tokio gali tik gintis.

Amosas Ozas vienoje savo knygų rašė, kad svarbiausia yra nepasiduoti neapykantai, kito neigimui, nes tai būtų pralaimėjimas, reiškiantis, jog tapai lygiai toks pat, kaip ir tie, su kuriais kovoji. Tapai toks, kaip ir tie, kurie nepripažįsta tavo teisės egzistuoti. Tapai tik vienos iš komandų fanu ar sirgaliumi, užmiršusiu, kad už viską svarbiau yra siekti teisingumo ir pergalės prieš kiekviename mūsų slypinčią pagundą neapkęsti kito