Ko aš išmokau

Pamokos, kurias gavau per septynioliką metų, praleistų Krišnos sąmonės judėjime

Steven J. Gelberg

Iš prigimties esu linkęs būti entuziastingai nusiteikęs dėl ko nors, kas mane žavi, o ne kritikuoti kažką, ko nemėgstu. Kadangi nesu kovingas ar kerštingas, rašydamas šį esė kartais jausdavausi šiek tiek „blogietiškai“. Kaip bebūtų, tai yra ganėtinai aštri kritika. Tačiau tikiu, kad mano motyvai yra nuoširdūs ir ketinimai geri. Šį savotišką esė sukūriau verčiamas troškimo išanalizuoti ir geriau suprasti motyvus, paskatinusius mane pašvęsti septyniolika gražiausių savo jaunystės metų (nuo 18 iki 35) krišnaitų judėjimui, bei pasidalinti savo mintimis su plačiąja publika.

Asmeniškai nėra daug dalykų, dėl kurių aš turėčiau jausti nuoskaudą ar pyktį Krišnos sąmonės judėjimui už šiuos septyniolika metų. Lyginant su dauguma judėjimo narių aš turėjau gana daug autonomijos dėl savo darbo pobūdžio ir su juo susijusio prestižo. Tačiau nepaisant šio privilegijuoto statuso aš buvau visiškai integruotas judėjimo narys ir praėjau tą patį atsivertimo ir visiškos transformacijos procesą, kaip ir visi kiti. Mano atsidavimas „Krišnos sąmonei“ buvo absoliutus ir aš buvau pasišventęs jai visa savo esybe.

Jei kas nors iš to, ką parašysiu, įžeis žmones, susijusius su Krišnos sąmonės judėjimu, jai gimingomis organizacijomis ar induistine tradicija apskritai, aš prašau jų atleisti, tačiau taip pat prašau, kad atsivertų šioms mano mintims ir pamąstytų, ar kas nors iš čia parašytų dalykų neantrina jų pačių asmeniniams pamąstymams.

Skaitytojai nesunkiai pastebės, kad tai nėra vien tik Krišnos sąmonės judėjimo kritika, tačiau platesnė daugelio vad. „sektų“ (ar „naujųjų religinių judėjimų“) analizė. Nors mano pagrindinis tikslas yra geriau suvokti savo paties atsivertimo ir pasišventimo šiam judėjimui motyvus, tačiau platesnis šio rašinio užmojis yra suprasti, kas priverčia žmones pasinerti į fundamentalistinę, autoritarinę religinę organizaciją, reikalaujančią karšto religingumo bei visiško atsidavimo. Šios mano „pamokos“  atkartoja daugelį įžvalgų, kurias jau yra patyrę terapeutai, dirbantys su buvusiais sektantiškų grupių nariais, o taip pat tokias grupes tyrinėjantys psichologai, sociologai, religijos istorikai bei socialiniai kritikai. Aš neabejoju, kad daugelis to, ką pasakysiu, atkartos patirtį žmonių, praleidusių didelę savo gyvenimo dalį sektantiškoje aplinkoje. Aš taip pat paliesiu gilesnius filosofinius klausimus apie amžinus žmogaus dvasinius poreikius ir taip pat aptarsiu reiškinį, kai karštas žmogaus troškimas peržengti visas ribas siekiant dvasinio nušvitimo ar išsigelbėjimo dažnai būna panaudojamas apsišaukėlių savanaudiškų religinių lyderių bei institucijų saviems tikslams.

Tačiau galiausiai visi šie apmąstymai ir analizė remiasi geriausiais ir patikimiausiais mokytojais: mano asmenine patirtimi ir gilia introspekcija. 

Šį savo darbą aš suvokiu kaip nuolat besitęsiantį, todėl nuoširdžiai laukiu atsiliepimų iš visų susidomėjusių skaitytojų, koks bebūtų jų požiūris. Aš priimu konstruktyvią kritiką ir esu visada pasiruošęs tobulinti savo mąstymą, ir reikalui esant, peržiūrėti tai, ką esu pasakęs. Mane galima pasiekti adresu gelberg@earthlink.net

Pirmąją savo dieną ašrame aš sužinojau, kad kartodamas Hare Krišna mantrą ir intensyviai kontempliuodamas Krišnos atvaizdą aš galiu numalšinti mane kankinantį egzistencinį nerimą. Pakerėtas didelio Krišnos atvaizdo, kabančio ant šventyklos sienos, aš stovėjau prieš jį ir norėjau tiesiog įeiti per jį, tarytum per magiškus vartus, į nuostabų dvasinį pasaulį.

Iš atsidavusiųjų aš sužinojau, kad Krišna yra realus, ir kad tapęs jo atsidavusiuoju aš galiausiai sugrįšiu ir amžinai liksiu tame spalvingame ir be galo gražiame pasaulyje, pavaizduotame šiuose indiškuose paveiksluose.

Aš pamačiau, kad tarp hipių paplitusiai visuomenės kritikai, tvirtinančiai, kad vad. „normali“ visuomenė yra brutali ir absurdiška, o visiems priimtina realybė – niekas daugiau, kaip „organizuota beprotybė“, tobulai antrino ISKCON‘e (Tarptautinėje Krišnos Sąmonės bendrijoje) vyraujanti negailestinga materialaus pasaulio, kaip tamsos ir iliuzijų viešpatijos kritika. Aš pastebėjau, kad beveik visi Krišnos šventyklos gyventojai atėjo čia iš hipių ir kontrkultūros judėjimų.

Aš sužinojau iš atsidavusiųjų, kad ramybė, išmintis, meilė ir palaima, kurias aš bandydavau pasiekti LSD ir kitų sąmonę plečiančių „eliksyrų“ pagalba, yra nesunkiai pasiekiami tiesiog čia, ašrame.

Aš sužinojau, kad galėsiu visa tai pasiekti tik tuo atveju, jei visiškai atmesiu savo senąjį materialųjį „aš“ ir visiškai priimsiu naują („savo tikrąją“) tapatybę kaip Krišnos tarnas.

Aš sužinojau, kad tapdamas Krišnos atsidavusiuoju, aš būsiu išlaisvintas nuo nepakeliamos dvasinės sumaišties, kilusios dėl daugybės metų bevaisių filosofinių paieškų; kad protas šitaip priėjęs liepto galą gali pasiekti ramybę ir palaimą visiškai pasinėręs ir gražią dvasinę fantaziją. Koks palengvėjimas!

Aš išmokau skustis galvą, apsivilkti dhotį (oranžinį indišką rūbą), valyti Krišnos šventyklą, groti cimbolais giedant Hare Krišna mantrą, atitraukti savo protą nuo materialių minčių giedant ir studijuojant guru Prabhupados knygas.

Kartu su begale kitų nurodymų, susijusių su kasdieniu gyvenimu, aš sužinojau, kad negalima naudoti tualetinio popieriaus po „išmatų pašalinimo“ (tokį terminą reikėjo vartoti). Aš tai sužinojau pačią pirmą dieną ašrame. Nuėjęs į tualetą atlikti „didelį reikalą“ ir pamatęs, kad nėra tualetinio popieriaus, garsiai paklausiau ko nors esančio netoliese kur būtų galima jo rasti. Kažkieno balsas man atsakė, kad naudoti tualetinį popierių yra nehigieniška (tai yra „mozojimo metodas“) ir kad teisingas metodas apsivalyti yra naudoti vandenį ir pirštus.

Aš pastebėjau, kad kai kurie jauni žmonės, nesugebantys funkcionuoti „realiame“ pasaulyje dėl įvairiausių psichologinių problemų (nuo depresijos iki psichozės) atrado prieglobstį ašrame. Tai buvo iš dalies dėl to, kad psichologiniai nukrypimai čia buvo kažkiek toleruojami, remiantis filosofija, kad žmonių beprotybė yra natūralus gyvenimo beprotiškame materialiame pasaulyje produktas, ir kad Krišnos sąmonė gali išgydyti bet kokią ligą. Aš pastebėjau, kad kai kurie iš šių prieglobsčio ieškotojų gana gerai adaptuodavosi ašramo socialinėje struktūroje, netgi laikui bėgant tapdavo įgudusiais ir produktyviais darbuotojais šioje saugioje ir reglamentuotoje sistemoje.

Aš pamačiau, kad tai taip pat galiojo jauniems žmonėms, patiriantiems laikiną psichologinę-dvasinę krizę, iš dalies dėl to, kad atsidavusieji į dvasinę sumaištį bei psichologines krizes žiūri kaip į palankią situaciją radikaliai dvasinei transformaciai (Krišnos plano dalis). Paskatintas ISKCON‘o antipasaulietinės ir anti-ego filosofijos, dvasinių problemų prislėgtas konvertitas jaučia, kad atmesti savo senąjį, netobuląjį „aš“ yra teisingas veiksmas ir tai geriausia pasiekti atsiduodant Krišnai.

Taigi, aš sužinojau, kad aš pats galiu pabėgti iš pragariškų savo proto labrintų ir nusikratyti sumaišties ir nerimo naštos tiesiog palaipsniui paleisdamas savo senąjį ego ir atsiduodamas naujai, gražiai ir spindinčiai super-realybei.

Nesvarbu, kaip tai galima bandyti paaiškinti ar paneigti, aš patyriau, kad egzistuoja slėpininga jėga Hare Krišna mantros, ar bet kokios kitos į mantrą panašios maldos formulės kartojime, t.y. meditacinėje praktikoje, kuri vienokia ar kitokia forma egzistuoja visose pagrindinėse religinėse tradicijose.

Tačiau aš taip pat supratau, kad ši palaima, patiriama medituojant, gali būti panaudota kaip kontrolės būdas, pririšantis pasekėją prie konkretaus dvasinio kelio, institucijos ar guru.

Aš patyriau, kad su grupe savo tikėjimo išpažinėjų išėjus giedoti sanskrito mantrų į bet kokio miesto gatves paprastai sulaukiama iš aplinkinių šitiek nesupratimo, pašaipų ar net atviro priešiškumo, kad neišvengiamai būni priverstas atsitverti nuo jų nematoma siena, kuri tampa beveik neįveikiama.

Aš patyriau, kaip du artimi žmonės, sėdintys šalia vienas kito, gali gyventi visiškai skirtingose kognityvinėse visatose. Kai aplankiau savo tėvų namus pirmą karta tapęs Krišnos atsidavusiuoju (skusta galva ir dėvintis oranžinius indiškus rūbus), mano mama su siaubu žiūrėjo kaip aš jos namuose atlikinėjau induistinę arati ceremoniją vardan jos dvasinės gerovės.

Aš pajutau skonį, ką reiškia dalyvauti šventoje misijoje gelbėti visuomenę, šviesti pasaulį, baigti visas pasaulio kančias; pajutau kaip nuostabu yra pakilti virš kasdienybės ir vesti žmoniją į dvasines aukštumas, kaip nuostabu jaustis visuomenės reformatoriumi, revoliucionieriumi, gerų naujienų nešėju, dangaus karalystės žemėje šaukliu.

Aš suvokiau, kad egzistuoja gilus žmogiškas troškimas ar netgi poreikis jaustis pranašesniu už kitus ir kad šis poreikis geriausiai būna patenkinamas, kai gauni nuolatinius aukščiausių Visatos autoritetų užtikrinimus, kad tu (ir tavo bendraminčiai) esate pranašesni už visus kitus Žemės gyventojus ir kad šis akivaizdus faktas taptų matomas visiems, jei tik jie atvertų akis.

Aš sužinojau, kad „materialusis“ pasaulis, t.y. pasaulis už Krišnos šventyklos ribų, tėra didžiulis pragaras, nuodėmės ir beprotybės karalystė. Aš sužinojau, kad bet kokia šiam teiginiui prieštaraujanti idėja tėra iliuzija, Majos triukas, kuriuo ji bando mane atitraukti nuo Krišnos mylinčios globos.

Aš sužinojau, kad norint vėl nebūti įtrauktam į išorinį pasaulį, reikėjo nuolat sau pačiam ir vienas kitam priminti koks iš tikrųjų blogas ir niekingas yra šis pasaulis. Aš išmokau įdėmiai klausytis rytinių paskaitų šventykloje, kuriose vyresnieji bendrijos nariai dažnai mėgdavo pažerti ištisą litaniją materialaus gyvenimo siaubų. Aš pats įsigudrinau  atrasti vis naujus ir išradingus būdus apibūdinti neatsidavusiojo puolusią prigimtį, rinkdamas vieną pavyzdį po kito, vieną istoriją po kitos, vieną pamoką po kitos, vieną įrodymą po kito, įliustruojantį kokia beprotybė yra nebūti Krišnos atsidavusiuoju ir ISKCON‘o nariu. Šios pratybos ne tik suteikdavo būtinus kasdieninius skiepus prieš Mają, tačiau taip pat ir stiprų emocinį ryšį bei artumą su kitais bendruomenės nariais.

Aš sužinojau, kad bet kas, kritikuojantis ISKCON‘ą yra demonas. Kas gi kitas, jei ne demonas, norėtų kritikuoti kažką tokio tyro ir švento kaip Krišnos sąmonė?

Aš sužinojau, kad bet kokia kritika, net jei ji buvo gerai argumentuota bei pagrįsta, neturėjo absoliučiai jokios vertės, jei ji ateidavo iš mėsą valgančių bei seksu užsiimančių „neatsidavusiųjų“. Ką gi jie iš viso išmano kad galėtų mus kritikuoti?

Aš sužinojau, kad koks švelnus, geraširdiškas, sąžiningas ar moralus žmogus bebūtų, jei jis nėra Krišnos atsidavęs, jis automatiškai yra nusidėjėlis, kurio reikia vengti kaip ugnies. Net ir bendravimo su savo šeimos nariais bei ankstesniais draugais reikėjo vengti kiek tik įmanoma tam kad pats nuo jų „neužsiterštum“, ar „neužsidegtum“, kadangi bendravimas su „neatsidavusiais“ mūsų šventraščiuose buvo lyginamas su savanorišku įžengimu į ugninį narvą.

Aš daug sužinojau apie senovinę indišką dvasinę tradiciją, savo žavesiu, gilumu ir sudėtingumu nenusileidžiančią bet kuriai kitai autentiškai pasaulio religijai, tačiau kuri man buvo pristatyta per nebrandžios, sektantiškos ir agresyviai misionieriškos religinės organizacijos ideologinį filtrą.

Aš patyriau, kad bet kokia, net ir pati seniausia, giliausia ar intelektualiai rafinuočiausia gyvenimo filosofija gali būti suprimityvinta ir paversta nuvalkiotų teiginių, lozungų bei formulių kratiniu, skirtu neišprususių žmonių vartojimui.

Aš sužinojau, kad šitokioje kelių daugybėje, su kuria susiduria eilinis dvasinis ieškotojas, aš buvau be galo laimingas atradęs patį tobuliausią iš jų visų. Aš sužinojau, kad norint pažinti Dievą neužtenka būti induistu, tačiau reikia būti induistu – vaišnavu. Be to, reikia būti ne bet kokiu vaišnavu, bet Čaitanjos linijos vaišnavu. Toliau reikia būti „teisingos“ Čaitanjos linijos atšakos nariu, t.y. tos, kurią pradėjo Bhaktisiddhanta Sarasvatis, t.y. mūsų guru Prabhupados dvasinis mokytojas. Ir netgi tada reikėjo labai atsargiai žiūrėti į Bhaktisiddhantos dabartinius pasekėjus (nepriklausančius ISKCON‘ui), kadangi dauguma jų buvo dėl vienos ar kitos priežasties nepriimtini. Taigi, tam, kad pasiektum dvasinę tobulybę, buvo būtina tapti ISKCON‘o įkūrėjo Prabhupados mokiniu. Ir netgi tada reikėjo atsiriboti nuo įvairių devintąjame dešimtmetyje atsiradusių atskilėlių ir „eretikų“ grupelių tarp Prabhupados mokinių.

Aš sužinojau, kad net ir ISKCON‘o prieglobstyje reikėjo saugotis atsidavusiųjų, turinčių „eretiškas“ idėjas  (bei pranešti apie tokius paklydėlius dvasinei vyresnybei). Negana to, Majos kerų dėka, klaidingos mintys gali patekti į mano paties protą. Šitokios pavojingos mintys turėjo būti atpažintos, identifikuotos ir pašalintos studijuojant Prabhupados knygas, kurios galų gale tėra vienintelis visiškai patikimas ir tobulas žinių šaltinis visatoje.

Aš sužinojau, kad abejoti guru žodžiais reiškia rizikuoti pačiu savo gyvenimu. Tokias mintis reikėjo tieisog vyti lauk iš galvos.

Aš sužinojau, kad turiu daryti viską, ką tik galiu, kad nebūčiau nuviliotas nuo šio saugaus auksinio kelio. Bet kokios idėjos, pasiūlymai, argumentai ar įrodymai, prieštarauuantys „tiesai“, turėjo būti iš karto atmesti net nesvarstant tam kad nuodėmės ir iliuzijos jėgos tose idėjose nesusisiektų su nuodėmės ir iliuzijos jėgomis  esančiomis manyje.

Metams bėgant aš įsitikinau, kad beveik neįmanoma mechaniškai perkelti religinę tradiciją iš vienos kultūros į kitą. Kad ir kaip nuoširdžiai būtų stengiamasi išlaikyti jos kultūrinį ir dvasinį veidą, tradicija neišvengiamai būna iškreipiama radikaliai kitokios kultūros prizmės ir šiame procese dažnai negrįžtamai deformuojama.

Aš pamačiau, kad tokios pastangos būna dar labiau komplikuojamos, jei ši dvasinė kultūra pateikiama kaip elitistinė vienuoliška bendrija, propaguojanti pasaulį atmetančią ideologiją.

Aš sužinojau, kad tokia „transplantuota“ svetima religinė kultūra, pateikta kaip pasaulį atmetantis vienuoliškas ordinas, natūraliai generuos didelę įtmpą tarp savęs ir aplinkinės kultūros, taip priversdama save priimti gynybinę poziciją bei pasitraukti dar giliau į savo institucinį kiautą.

Taigi, aš patyriau kaip tradicinė religija, kurią praktikuoja milijonai žmonių Indijoje ir kurią pagarbiai studijuoja mokslininkai visame pasaulyje, gali tokios nesėkmingos kultūrinės transplantacijos bei socialinės transformacijos dėka tapti destruktyvia sekta, sukuriančia nesveiką bei išnaudotojišką aplinką savo nariams.

Aš sužinojau, kad riba, skirianti nuolankumą ir pažeminimą yra labai neryški.

Aš pamačiau, kaip net ir gerai išsilavinę, intelektualiai subtilūs bei liberalūs žmonės gali tapti konservatyvios fundamentalistinės ideologijos apologetais.

Aš taip pat pamačiau, kaip anksčiau buvę socialiai sąmoningi, politiškai progresyvūs žmonės gali tam tikrose salygose būti visiškai laimingi gyvendami autoritarinėje, hierarchiškoje, rasistiškoje ir seksistinėje socialinėje struktūroje.

Aš pamačiau, kaip tikras ir nuoširdus dvasingumo troškimas priverčia protingas, išsilavinusias ir save gerbiančias moteris savanoriškai priimti idėją, kad jos yra iš prigimties žemesnės būtybės už vyrus, kad jų smegenys yra mažesnės, negu vyrų, kad jos yra dvasiškai silpnesnės už vyrus, kad dėl to turi būti visada vyrų kontroliuojamos ir jų natūrali padėtis yra vyrams tarnauti (nekalbant jau apie tai, kad jos yra iš prigimties vaikiškos, neatsakingos ir geidulingos).

Nepaisant to, kad asmeniškai aš visada būdavau geros nuomonės apie moteris, aš sužinojau, kad jos iš tiesų yra dvasinio gyvenimo priešai, ne vien dėl to, kad vien jų buvimas šalia sukelia vyrui geismą, tačiau ir dėl to, kad jos yra žemesnės būtybės, iš prigimties linkusios į geidulingumą. Iš tiesų moterys yra majos (šio pasaulio iliuzinės energijos) įsikūnijimas, todėl privalo nuolat dengti visą savo kūną.

Silpnumo momentais aš pastebėdavau geismingumą net ir nuo galvos iki kojų apsidangsčiusių moterų veiduose, delnuose, pėdose ar net jų indiškų sarių klostėse.

Aš sužinojau, kad pats blogiausias dalykas, koks tik gali nutikti žmogui, einančiam dvasiniu keliu, yra „neleistinas seksas“ (taip buvo vadinamas bet koks seksas, išskyrus su sutuoktiniu, siekiant pradėti vaikus, kurie būtų auklėjami Krišnos sąmonės dvasioje). Aš sužinojau, kad seksas užraukia Dievo nemalonę ir užkerta bet kokį kelią į dvasinį tobulėjimą.

Aš sužinojau, kad koks geras ar padorus žmogus neatrodytų, jei jis užsiima „neleistinu seksu“, jis yra ne ką geresnis už beždžionę. Tie, kurie pataikauja savo geismams, yra nuodėmingi, nešvarūs ir pasmerkti nesibaigiančiam kentėjomui.

Aš patyriau, kad nepaisant mano nuoširdžių pastangų tapti idealiu celibato besilaikančiu vienuoliu, fiziškai ir emociškai atspariu moterų kerams, aš taip ir nesugebėjau tokiu tapti. Visada jaučiau žavesį moterimis ir supratau, kad turėčiau sąmoningai tapti užkietėjusiu mizoginiku, jei noriu pasiekti šitokį emocinį šaltumą ir atsiribojimą. Tačiau tai prieštaravo mano giliausiai prigimčiai ir sveikam protui. Man iš principo buvo nepriimtinas ciniškas teiginys, kad platoniška draugystė tarp vyro ir moters nėra įmanoma ir kad tokie santykiai visada turi seksualinį motyvą arba seksualinį rezultatą.

Nors aš pats neturėjau vaikų ir niekaip nebuvau susijęs su vaikų auklėjimu, aš sužinojau iš savo guru mokymų, kad vaikams yra geriausia, kai juos, sulaukusius penkių metukų, atskiria nuo tėvų ir apgyvendina specialiuose ISKCON‘o internatuose, nes taip yra susilpninami kūniškais giminystės ryšiais paremti sentimentai, kurie yra kenksmingi jų dvasiniam tobulėjimui. Aš tikėjau, kad Krišnos atsidavusiųjų vaikučiai, augantys šiose dvasinėse mokyklose, yra laimingi maži šventieji. Aš net nenutuokiau, kad kai kuriose iš jų vaikai būdavo sistemingai mušami ir seksualiai prievartaujami. Šis siaubingas ir jokio pateisinimo neturintis faktas (kartu su judėjimo vadovų bandymais jį paslėpti) labiau negu bet kuris kitas verčia mane gėdytis savo ilgo bendravimo su Krišnos sąmonės bendrija.

Padedamas asketiškų ir meditacinių praktikų, egzistavusių žymiai anksčiau, negu atsirado dabartinis Krišnos sąmonės judėjimas, aš patyriau, kad valdant ir tobulinant savo protą galima padidinti savo intuicijos ir suvokimo gebėjimus. Kaip šie psichologiniai ir dvasiniai sugebėjimai yra taikomi socialiniame kontekste (geriems ar blogiems tikslams), tai jau kita kalba.

Aš patyriau, kad žmogaus gebėjimas save apgaudinėyti yra beribis, be galo kūrybingas, prie visko prisitaikantis, stulbinančiai subtilus ir sudėtingas.

Aš sužinojau, kad autentiškas dvasingumas gali daugeliu sudėtingų ir nenuspėjamų būdų susimaišyti su žemiausiomis žmogiškomis motyvacijomis bei siekiais.

Vėliau aš sužinojau, kad daugumą šių dalykų įmanoma išmokti ir už Krišnos sąmonės judėjimo ribų ir kad žmonės visur ir visose aplinkybėse linkę bijoti radikalios laisvės, todėl tvarko savo gyvenimus ir bendruomenes tokiu būdu, kad gyvenimas jaustųsi esąs paprastesnis, saugesnis ir lengviau kontroliuojamas.

Aš sužinojau kaip „gelbstint sielas“ galima suderinti atrodytų nesuderinamus mizantropijos ir užuojautos jausmus.

Aš sužinojau, kad visi žmonės, kurie nėra mūsų judėjime, neturi jokio supratimo apie tikrovės prigimtį ir kad mūsų didžiulė atsakomybė yra juos šviesti ir jiems vadovauti.

Aš sužinojau, kad tarnystė Krišnai yra aukščiau už žemišką moralę ir etiką. Tam, kad įtikinti žmones nusipirkti mūsų organizacijos knygą ar bet kokį kitą produktą (ir taip išvilioti iš jų pinigus), mums buvo leista sakyti ar daryti bet ką. Aš taip pat sužinojau, kad nežiūrint viso išorinio panašumo, tokie veiksmai jokiu būdu nėra laikytini apgaule ar sukčiavimu, kadangi mes tokiais veiksmais įgyvendiname aukštesnius dvasinius įstatymus ir taip iš tikrųjų suteikiame malonę šiems žmonėms.

Aš taip pat suvokiau, kad aukų rinkimas ar knygų platinimas gatvėse nėra mano pašaukimas. Man nepatiko kaišioti aukų dėžutę praeiviams, bandyti jiems įsiūlyti mūsų knygas, žurnalus ar smilkalus, vaikčioti nuo durų iki durų kaip kokiam Jehovos liudytojui ar mormonui ir apskritai įkyrėti žmonėms. Todėl aš pasistengiau kiek galima greičiau nusišalinti nuo tokios veiklos ir užsiėmiau man daug malonesniais ir priimtinesniais darbais ISKCON‘e.

Aš sužinojau, kad gyvūnai taip pat yra jaučiančios būtybės, turinčios dvasinę esmę ir todėl mes jiems neturėtume kelti nereikalingų kančių. Už šią pamoką aš iki šiol esu dėkingas ir iki šiol esu vegetaras.

Aš išmokau oratorystės meno. Būdamas Krišnos sąmonės judėjimo viešųjų ryšių atstovu aš skaičiau paskaitas šimtuose mokyklų ir universitetų, vedžiau užsiėmimus suaugusiems, dariau prezentacijas daugelyje akademinių bei tarpreliginių konferencijų. Kad ir kaip aš dabar vertinčiau savo tuometinių pranešimų turinį, aš įgijau vertingų įgudžių kaip mokytojas ir oratorius ir dabar laisvai jaučiuosi kalbėdamas prieš bet kokio tipo ar dydžio auditoriją.

Aš įgijau humanitaro įgūdžių. Būdamas ISKCON‘o „ambasadoriumi“ akademiniame pasaulyje būdavau kviečiamas daryti pranešimus įvairiose mokslinėse konferencijose. Nepaisant to, kad įstodamas į ISKCON‘ą mečiau mokslus po pirmo kurso, ši praktika man suteikė neformalią humanitarinių mokslų specialisto kvalifikaciją. Šiuos įgūdžius aš išlavinau ne dėl to, kad buvau ISKCON‘o atsidavusiuoju, bet nepaisant to, kadangi tam reikėjo atidaus, bešališko, kritiško mąstymo. Ši mano akademinė veikla prisidėjo prie to, kad su laiku aš nusivyliau ISKCON‘u dėl jo intelektualinio sektantiškumo bei nesąžiningumo.

Verčiamas savo, kaip ISKCON‘o atstovo akademiniame pasaulyje vaidmens, aš įgijau neformalų išsivavinimą gretinamosios religijotyros, religijos sociologijos bei psichologijos srityse, kas labai pasitarnavo mano akademinei karjerai, kurią pradėjau po to, kai palikau šią organizaciją.

Turėdamas reguliarų priėjimą prie judėjimo lyderių ir guru, pamačiau jų asmeninio gyvenimo užkulisius. Suvokiau, kad viešai rodoma dvasingo žmogaus persona gali būti viso labo tik dirbtinė kaukė ar vaidinimas, kada pakeičiamas netgi balso tembras ir fizinė laikysena – panašiai kaip imperatorius pakeičia savo laikyseną išeidamas iš savo privačių apartamentų į balkoną kreiptis į minią pavaldinių.

Suvokiau, kad valdžia yra narkotikas, kuris žlugdo asmenybę, o absuliuti valdžia žlugdo absoliučiai. Šiuolaikinėje vakarų visuomenėje liko mažai vietų, kur galima būtų stebėti absoliučią valdžią iš arti, todėl autoritarinės sektos aplinka yra puiki laboratorija stebėti tokius fenomenus – daug geriau negu stidijuoti juos teorinėse paskaitose apie socialinės kontrolės mechanizmus. Kartais netgi juokais pasiūlau studentams, norintiems rimtai studijuoti sociologiją, praleisti keletą metų kokioje nors sektoje.

Suvokiau, kad profesionalūs kovotojai prieš destruktyvias sektas yra gana naivūs, bandydami atskirti „tikras“ religijas nuo „netikrų“. Bet kokie jų pasitelkiami argumentai, kurie bando aiškiai atskirti „tikrą religiją“ nuo „sektos“ yra melagingi ir remiasi vien tik jų sąmoningu nenoru matyti tiesą ir intelektualiu nesąžiningumu. Bet koks šventumo pasireiškimas žmogaus gyvenime gali būti suteptas žmogiškųjų ydų bei netyrų motyvų, o bet kokios institucijos ir organizacijos nėra apsaugotos nuo korupcijos.

Iš krišnaitų studijuojamų Indijos šventraščių aš sužinojau, kad aplinkinis pasaulis (kaip mes jį suvokiame savo ribotais pojūčiais) yra tam tikra prasme nerealus. Aš ir dabar linkęs tuo tikėti ir manau, kad tai iš esmės yra tiesa, nors turiu šiek tiek kitokį požiūrį tuo atžvilgiu bei vadovaujuosi šiek tiek kitokia filosofija.

Aš sužinojau, kad materialusis pasaulis, arba kitaip tariant žmonių civilizacija, yra žiauri vieta, netinkanti gyvenimui. Bet aš tą žinojau ir iki ateidamas į Krišnos sąmonės judėjimą, kuris niekuo nesiskiria ir nėra joks prieglobstis nuo šio  brutalaus pasaulio.