Izraelio dienoraštis. Apie sirgalius ir teisingumą

Donatas Puslys (www.bernardinai.lt)

Kartais mane suglumina klausimas: „O kurią pusę tu palaikai?“ Suprask, nedelsdamas turiu išpyškinti, kad arba Izraelį, arba palestiniečius. Arba vienus, arba kitus, ir ne kitaip. Rodosi, kad vyktų kokios nors futbolo, krepšinio ar bokso rungtynės, o aš privalėčiau įsirašyti į kurios nors pusės sirgalių gretas. Tada viskas, kas belieka, yra išsidabinti atributika ir aistringai palaikyti „savus“, garsiai švilpti oponentams, juos kartkartėmis iškeikti. Riebiausi žodžiai, aišku, būtų skiriami teisėjui, kuris nevidonas aiškiai švilpia oponentų naudai, jiems atleisdamas visus prasižengimus, o jau mums švilpdamas dėl kiekvienos smulkmenos. Suprask, visi aplinkui yra akli, nesupratingi, o mes vieninteliai regime visą tiesą.

Vieni renkasi palaikyti stipresnįjį, nes jis stiprus. Kiti tuo tarpu stoja silpnojo pusėn vien tik dėl to, kad anas yra silpnas. Taip visi pasidalija į skirtingas sirgalių komandas, kurios dažnai apsižodžiuoja, o kartais ir apsikumščiuoja. Taisyklės, t. y teisingumas, tada nukeliauja kažkur į antrąjį planą, tampa manipuliacijų objektu, o kartais apskritai išnyksta tarsi dūmas.

Tada taip ir norisi sušukti, kad ne, ne, aš nesirenku nei vieno ringo kampo, aš nesu nei vienos, nei kitos pusės sirgalius. Aš stoju teisingumo pusėn. Nesutinku su tais, kurie propaguoja „stipriojo teisę“ argumentuodami, kad jis gali pakilti virš taisyklių, kad jis gali pasitelkti savo jėgą darydamas poveikį arbitrams, kad šie būtų akli ir kurti jo prasižengimams. Nesutinku su visais argumentais, jog stiprusis gali nesiskaityti su silpnuoju, jam primesti savo valią arba apskritai jo nepaisyti.

Tačiau nepatinka man ir „silpnojo teisė“, kai argumentuojama, jog turime stoti silpnojo pusėn vien todėl, kad jis silpnas. Negaliu sutikti su visais tais, kurie bet kokį menką ar šiurkštų neva silpnojo prasižengimą puola teisinti serija argumentų „o bet tačiau“. Suprask, kad ir ką jis padarytų, dėl visko kalta bus kita pusė, o visi prasižengimai tėra tik rezultatas, tik padarinys to, kaip su silpnuoju elgėsi stiprusis. Pagal tokią schemą „silpnasis“ visada yra auka. Pasitelkdami tokius argumentus rizikuojame nusiristi į visišką barbarybę, kai tam, kuris laikomas silpnuoju ar skriaudžiamuoju, apskritai leidžiama žaisti ne pagal taisykles, o polikorektiška naujakalbė bet kuriuo atveju vis tiek randa paaiškinimų jo mundurui išplauti. Taip ir teroristai, žiauriausi žmogžudžiai virsta kovotojais, kurių veiksmus bandoma teisinti aiškinimais, kad juos taip elgtis neva privertė kita pusė. Aišku, dėl visko kalta „okupacija“. Taip šia naujakalbe kalbantys veikėjai savo žodžiais prisideda prie skatinimų nesilaikyti taisyklių, prisideda prie kraujo praliejimo.

Jei ir galiu stoti kieno nors pusėn, tai tik arbitro, t. y. bendrų visuotinių taisyklių, kurios galioja visiems vienodai, pusėn. Tai yra vienintelis matas, pagal kurį vienintelį galime išmatuoti tiek „stiprųjį“, tiek „silpnąjį“. Teisėjas labai retai kada susilaukia simpatijų, universalios normos dažnai yra laikomos varžančiomis, nes dažnas nori matuotis tik pagal savo kurpalį, tačiau šiuo atveju kitos išeities nėra. Visa tai liečia ne tik Izraelį, palestiniečius, lenkus, vokiečius, rusus ar prancūzus. Liečia ir mus pačius, kuriems taip pat yra taikomos šios universalios normos pripažinti ir gerbti kitą, žaisti, remiantis visuotinėmis taisyklėmis. Jų nepaisydami, tampame tik aklais fanatikais, spjovusiais į civilizuotą pasaulį.

Dargi klausimas, kurią pusę renkiesi, perša mintį, kad viskas šiame pasaulyje yra tik nulinės sumos žaidimas. Arba laimi, arba pralaimi. Tokia nuostata nepalieka vietos kompromisui, kuris vienintelis gali būti sprendinys. Kompromisas savo ruožtu reikalauja aukos, be kurios jis apskritai nėra įmanomas. Nepasirengęs ko nors atiduoti, negali tikėtis susitarimo. Šiuo atveju pageidautinas kompromiso rezultatas yra dviejų nepriklausomų Izraelio ir Palestinos sugyvenimas kaimynystėje. Negali rinktis savo kaimynų, tiesiog turi šalia jų ir su jais gyventi, negali tikėtis būti pripažintas, jei nepripažįsti kito. Šiuo atveju kriterijus yra akivaizdus – Palestina negali būti pripažinta, kol jos politiniai lyderiai nepripažins Izraelio teisės egzistuoti.

Kalbėdamas Didžiosios Britanijos Lordų rūmuose, rabinas Jonathanas Sacksas išmintingai pabrėžė, kad politikoje kompromisas yra įmanomas tik tuomet, kai politinė galia yra sekuliarizuojama. Visa tai reiškia, kad viena pusė privalo atsisakyti ekstremistinės nuostatos, jog reikia grįžti į laiką prieš 1948 metus, kai Izraelio nebuvo, tuo tarpu kiti privalės susitaikyti su tuo, kad miestas, kuriame yra Abraomo kapas, gali atsidurti kitos valstybės teritorijoje. Vieni, jei tik linki gero savo žmonėms, pagaliau kartą ir visiems laikams privalės atsiriboti ir pasmerkti teroristus, nustoti indoktrinuoti savo vaikus nuodinga ideologija, o kiti savo ruožtu turės spręsti nausėdijų plėtros problemą.

Privalome ne aklai palaikyti vieną ar kitą pusę, o žvelgti į tai, kiek vieni ir kiti įgyvendina civilizuotame pasaulyje priimtas taisykles. Viską privalome matuoti pagal universalius idealus, nes priešingu atveju taip ir liksime akli. Svarbiausia būti ne kurios nors komandos, o teisingumo pusėje, net jei ir vertintum savo paties tėvynę. Svarbu būti teisingumo pusėje, net jei už tai tau būtų priklijuota kokia nors skambi etiketė.

Svarbu ne palaikyti kurią nors vieną komandą ir matyti tik jos džiaugsmą ir ašaras. Svarbu matyti visus. Vienų aukos neužgožia kitų aukų, vienų kančia nepaneigia kitų kančios. Negalima leisti, kad aukos taptų paprasčiausiais statistiniais vienetais, kuriais manipuliuotų vienos ar kitos pusės fanatikai. Man skauda dėl visų nekaltų šio konflikto aukų, nepaisant to, ar tai būtų žydai, ar arabai, judėjai, musulmonai ar ateistai. Kiekviena šių aukų buvo asmenybė, kokios niekada daugiau nebebus. Kiekviena jų turėjo vardą, amžių, savo pomėgius, mylimus žmones. Jos yra mūsų visų aukos – unikalūs, nepakeičiami Dievo kūriniai. Kiekviena smurte užgesusi gyvybė yra mūsų visų pralaimėjimas, nusilenkimas mirties, o ne meilės Dievui. Tačiau šis skausmas neatleidžia mūsų nuo klausimo, kodėl. Gailestingumas yra neatsiejamas nuo teisingumo ir atvirkščiai.

Skauda man ir dėl separacinės sienos. Tačiau vis dėlto negaliu sakyti, kad ji nereikalinga. Sakau tik tai, jog negaliu su ja susitaikyti, nes tai reikštų susitaikymą su priešiškumu, atsiskyrimu, tarpusavio nepasitikėjimu. Netikiu, kad ji gali greitai pranykti, tačiau tikiu, jog būtina to siekti dėl žmogiškumo, dėl visų gerovės. Ją nugriauti gali ne akmenys, ne jėga, o tik dialogas, tik kompromisas. Tačiau pagrindinis kompromiso reikalavimas yra žmonės, kurie būtų pasiryžę kažką paaukoti dėl bendro gėrio. Tiesa, negali kalbėtis su tuo, kuris nė nepripažįsta tavo teisės egzistuoti. Nuo tokio gali tik gintis.

Amosas Ozas vienoje savo knygų rašė, kad svarbiausia yra nepasiduoti neapykantai, kito neigimui, nes tai būtų pralaimėjimas, reiškiantis, jog tapai lygiai toks pat, kaip ir tie, su kuriais kovoji. Tapai toks, kaip ir tie, kurie nepripažįsta tavo teisės egzistuoti. Tapai tik vienos iš komandų fanu ar sirgaliumi, užmiršusiu, kad už viską svarbiau yra siekti teisingumo ir pergalės prieš kiekviename mūsų slypinčią pagundą neapkęsti kito